Tradicinių amatų centro „Svirnas" naujienos

• Spausdinti
• El. paštas

Iki pat vėlyvojo geležies amžiaus baltų gentys vilkėjo vilnonius drabužius. Audiniai jiems buvo audžiami vertikaliomis staklėmis. Drabužiai stačiakampėmis rankovėmis, siluetas tiesus, kraštai sutvirtinti ir papuošti kontrastingų spalvų neįmantrių ornamentų vytinėmis juostelėmis. Drabužius moterys susijuosdavo vytine juosta, vyrai – odiniu diržu su sagtimi. Ant juostos ar diržo kabindavo įvairius reikalingus daiktus: darbo įrankius, kapšelius, ginklus. Galvas moterys dengė vilnonėmis skaromis, puošėsi žiediniais antsmilkiniais. Apie vyrų galvos dangą duomenų neturime, tačiau galima spėti, kad greičiausiai tai būta vilnonės kepurės. Tik moterys dabinosi importinio stiklo karoliais, kai kada juos verdamos pakaičiui su įvijėlėmis, ažūriniais kabučiais. Vyrai ir moterys ant kaklo nešiojo įvairias antkakles. Darganotu oru siausdavosi skraistes, apsiaustus, juos susegdami ant krūtinės arba dešiniojo peties lankine sege. Moterų išeiginių skraisčių galai puošti žalvario tūtelėmis, jas užmaunant ant kutų ir apvejant. Ant abiejų rankų moterys mūvėjo vienodas lietas storagales, juostines, platėjančiais galais apyrankes, taip pat plito naujovė – kalinėtos išgaubtos statinėlės formos apyrankės. Vyrai mūvėjo kelnes, kojas vyniodavo autais, avėjo odinius batus, raiteliai – aulinius. Moterys mūvėjo adata megztas kojines, kaip ir vyrai, vyniojo autus, avėjo nagines, pusbačius. Ir vyrai, ir moterys mėgo nešioti žalvarinius įvijinius žiedus. IV–V a. moters kostiumą dėvi Tradicinių amatų centro „Svirnas“ vadovė Dalia Urbonienė. VI–VII a. vyro kostiumą dėvi tautodailininkas, sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinis amatininkas, senojo amato – audimo puoselėtojas Domantas Žilėnas. Mokslinius duomenis surinko ir meninę drabužių rekonstrukciją atliko hum. m. dr. Daiva Steponavičienė, 2019. Fotografas Artūras Moisiejenko.

Proginiai meduoliai Tradicinių amatų centre „Svirnas“

• Spausdinti
• El. paštas

„Lietuvių etnografijos enciklopediniame žodyne“ rašoma, kad „dažniausiai meduoliai Lietuvoje buvo kepami Kalėdoms, Velykoms, o Aukštaitijoje per vestuves ir krikštynas...“.

Laukdami šventų Velykų vis mokomės tobulindami receptą, kad vėliau drąsiai pakviestumėm Jus į svečius.

Rimvydas Laužikas knygoje „Istorinė Lietuvos virtuvė“ (Vilnius, 2014) rašo: „Meduoliai – tipiškas viduramžių saldėsis, gaminamas iš medaus, miltų bei gausybės prieskonių. Kartais tešla fermentuojama. Kai kurie senieji autoriai teigia, kad ilgai fermentuota tešla geresnė, tad esą prašmatniems meduoliams (tarkime, vestuvėms) tešla būdavo fermentuojama kelerius ar net keliolika metų. Jei sumanysite gaminti šį skanėstą, turite atsiminti, kad meduolių tešla kočiojama storai, piršto storumo, o iškepti meduoliai aušinami ir laikomi hermetiškoje aplinkoje (tarkime, metalinėje dėžutėje), kitaip praras drėgmę ir taps kieti tarsi mediniai. Meduolius kepdavo dideliais tešlos lapais ir, jei planuodavo valgyti kaip sausainius, tai iškeptą lapą sulaužydavo bei prekiaudavo didžiuliais meduolių gabalais“.