Naujienos

Vieno eksponato istorija. Amuletas

A 714 7 Medium

Visais laikais amuletai buvo priemonė apsisaugojimui nuo nelaimių ar kitokio blogio: ligų, piktos lemties ar negeros akies. Kadangi amuletai buvo nešiojami nuo senų laikų, jų įvairovė nepaprastai didelė. Pirmykštis žmogus, nudobęs žvėrį, užsikabindavo jo dantų vėrinį sau ant kaklo, tikėdamas, kad žvėries galia persiduos jam. Viduramžiais tikėta, jog nešiojantis kadagio uogų, itališkų riešutų, rūtos šakelę, galima išsaugoti sveikatą ir gyvybingumą. Lietuvoje amuletai žinomi nuo neolito. Dažniausiai gaminti iš gintaro, aptinkami laidojimo paminkluose.

Utenos kraštotyros muziejuje saugomas raginis-geležinis amuletas, rastas Ruklių senkapio (Utenos r.) turtingame XVI amžiau II pusės vyro kape.

Tai apskrito pjūvio elnio (?) rago smaigalys. Per viršutinę rago dalį pervertas geležinis strypelis. Jo galai įverti į geležinės kilpelės apskritimais išlenktus galus. Kilpelė buvo pakabinta ant nedaug išlenkto geležinio strypelio vieno kilpelinio galo. Kitas kilpelinis galas įvertas į suplotą geležinę grandį, kurią užmaudavo ant diržo. Amuletas buvo nešiojamas užkabintas ant diržo.

XIV–XV amžiuje lietuvių kapuose randama amuletų iš lokių nagų ir ilčių. Raginis-geležinis amuletas – iki šiol vienintelis toks radinys, žinomas Lietuvoje.