Naujienos

Vieno eksponato istorija. Lietuvos kariuomenė

1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas, tačiau nei realios valdžios, nei karinių dalinių Lietuvos Taryba dar neturėjo. Pirmasis jos uždavinys buvo į savo rankas perimti krašto valdymą, o kariuomenės kūrimą atidėjo vėlesniam laikui. Lapkričio 4 d. buvo priimtas nutarimas organizuoti miliciją, skirti 1 500 000 markių organizaciniams reikalams, reikalauti paspartinti belaisvių karininkų ir kareivių grąžinimą. 1918 m. spalio 16 d. į Vilnių atvyko pirmieji savanoriai – 16 vyrų.
1918 m. lapkričio 23 d. ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras pasirašė Apsaugos ministerijai įsakymą Nr. 1, kuriuo įkūrė Apsaugos Tarybą. Ši diena dabar minima kaip Lietuvos kariuomenės diena.
Vis dėlto šis nutarimas laukiamo atgarsio ir efekto nesukėlė: spaudoje pasirodę skelbimai stoti į kariuomenę dažnai neatitikdavo realybės, tad dalis atvykusių į kariuomenę, pamatę, kokios skurdžios gyvenimo sąlygas, grįždavo namo.
Artėjant bolševikams Lietuvos Valstybės Tarybos Pirmininkas Antanas Smetona ir Ministras Pirmininkas A. Voldemaras išvyko į užsienį ieškoti pagalbos. Valstybė trumpai liko be vadovų, bet greitai Mykolas Sleževičius Vilniuje suformavo naują Vyriausybę. Svarbiausias šios Vyriausybės tikslas buvo sukurti kariuomenę ir išvaduoti šalį nuo interventų. Jau 1918 m. gruodžio 27 d. Sleževičius kreipėsi į Lietuvos piliečius kviesdamas ginti Tėvynę. Per mėnesį savanoriais užsirašė apie 3 tūkst. vyrų. Iš viso Nepriklausomybės kovų laikotarpiu Lietuvos kariuomenės gretose kovėsi apie 10 tūkst. savanorių, tarp jų buvo daugiau kaip 250 Utenos krašto vyrų.

Utenos kraštotyros muziejuje saugoma daug savanorių nuotraukų, jų dokumentų, apdovanojimų, kariams priklausiusių daiktų.

Informaciją parengė B. Juknevičienė