UTENOS KRAŠTOTYROS MUZIEJUS
Adresas: Utenio a. 3, LT-28248 Utena
Tel.: +370 389 61637, +370 389 61634
Įmonės kodas: 188206976
el. paštas: utenoskm@gmail.com 
Interneto svetainė: www.utenosmuziejus.lt
Facebook paskyra facebook

ukm

Utenos kraštotyros muziejus Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje

 

atsisisti 1

Utenos miesto istorijos ekspozicija

Utenos miesto istorija rodykle

Vytauto Valiušio keramikos muziejus

Laisvės kovų muziejus

Meno centras

A. ir M. Miškinių etnografinė-literatūrinė sodyba

TAC Svirnas edukacija

Projektas „Klausinėjantys menai”

Klausinėjantys menai

Utenos kraštotyros muziejaus eksponatai virtualioje parodoje „Lietuvos muziejų lobiai"

muz lobiai 2012

 

Projektas „Muziejų vartai"

Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projektas LLIII-165„Kūrybinių industrijų p

logo2

Projektas „Europa: skirtinga patirtis - vienybė ateityje"

Europa logo

 

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

2009 m. balandžio 8 d. Tradicinės Utenos rajono tautodailininkų parodos atidarymas

Parodos atidarymas2009 m. balandžio 8 d. 15 val. Utenos kraštotyros muziejuje atidaryta tradicinė Utenos rajono tautodailininkų paroda, skirta Lietuvos vardo tūkstantmečiui. Gausiai susirinkusius parodos dalyvius pasveikino Utenos rajono tautodailininkų klubo "Svirnas" pirmininkė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė, Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė, Lietuvos liaudies kultūros centro Tautodailės poskyrio vyresnioji specialistė Laisvė Ašmonaitienė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos pirmininkė Ramutė Kraujelienė, žurnalo „Rankdarbiai plius Visažinis“ vyr. redaktorius Feliksas Marcinkus. 
Paroda bus eksponuojama iki 2009 m. gegužės 8 d.

2009 m. tradicinėje parodoje dalyvauja 73 tautodailininkai, kurie pristatė savo tapybos darbus (Donata Prušinskaitė, Raimundas Kunickas, Aurelija Šapokienė, Petras Lopeta, Elvyra Žemaitienė, Elena Vilkickienė, Jolita Levčenkienė, Genovaitė Adiklienė, Birutė Valiukienė, Nijolė Aršvilienė, Audronė Plesevičienė, Nijolė Bartašiūtė, Petras Dailidavičius, Danutė Ramanauskienė, Anelė Araminienė, Palmira Sirvydytė, Mingailė Šmergelienė, Arūnas Kučinskas), grafiką ir karpinius (Miglė Saladžiūtė, Vaida Svigarienė, Regina Mačienė, Asta Garunkšnienė, Gita Juškėnienė, Giedrė Sudniūtė, Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė),floristiką, kūrinius iš gamtinių medžiagų (Danutė Kukauskienė, Vaidilutė Juškienė, Audronė Plesevičienė, Asta Ramoškienė, Audra Udrienė, Zenė Karvelienė), keramiką (Vytautas Valiušis), dirbinius iš šiaudų (Bronislava Žaržojienė, Irena Eitminavičienė,Janė Šinkūnienė, Zita Indriūnienė), margučius (Gita Juškėnienė, Birutė Valiukienė, Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė), vytelių dirbinius (Danutė Pleitienė, Vida Paulauskienė, Vytautas Šemelis, Genadijus Kaminskas, Genė Navikienė), kalvystės meno dirbinius (Eugenijus Vanagickas), drožybą (Albinas Šileika, Rimantas Petrauskas, Pranas Kaziūnas, Henrikas Zakarevičius, Alvydas Seibutis, Romualdas Šulcas, Aurelijus Baldauskas, Anelė Araminienė), audimą ir juostas (Stefanija Gasiūnaitė, Elena Krivičienė, Elena Kiškienė, Anelė Araminienė), Užgavėnių kaukes (Gita Juškėnienė), nėrinius, mezginius (Giedrė Kiristina Kiškienė, Regina Giedrienė, Alvyda Puodžiukaitė, Aldona Gavenavičienė, Stefanija Gasiūnaitė, Kristina Bradūnienė, Alicija Chojecka, Angelė Gasiulienė, Elena Kavolėlienė, Daiva Seibutienė, Monika Seibutytė, Rita Kraujalienė, Adelia Monkevičienė, Danutė Bartkevičienė, Jurga Vitienė, Ona Puodžiukienė, Angelė Juškienė), tekstilės ir odos dirbinius (Ona Puodžiukienė, Vaidilutė Juškienė, Birutė Valiukienė, Nijolė Aršvilienė, Vitalija Sirvydienė, Vida Paulauskienė, Edita Tolvaišienė), siuvinėjimą (Regina Gedrienė, Alvyda Puodžiukaitė, Elena Kavolėlienė, Lauryna Sargūnaitė, Zita Lašinskienė, Adelia Monkevičienė, Ramutė Žiulienė, Margarita Krupeckienė).

Parodos eksponatai ir atidarymo akimirkos:

View the embedded image gallery online at:
http://www.utenosmuziejus.lt/?start=480#sigFreeId45fe69548f
 

2009 m. balandžio 3 d. Parodos "XIX a. pabaigos - XX a. garso aparatūra" pristatymas

2009  m. balandžio 3 d. 15 val. Utenos kraštotyros muziejuje parodos "XIX a. pabaigos - XX a. garso aparatūra" pristatymas.

Gramofonas

Skaityti daugiau...

2009 m. kovo 10 d. Dailininko Laimono Šmergelio ir "Menų kambarėlio" paroda

Nuo 2009 m. kovo 10 d. iki balandžio 1 d. Utenos kraštotyros muziejuje dailininko Laimono Šmergelio tapybos ir Utenos mokyklos-vaikų darželio „Šaltinėlis“ dailės būrelio „Menų kambarėlis“ darbų paroda "SVAJONĖS".

APIE KŪRYBĄ
Mano "meninė veikla" prasidėjo ankstyvoje vaikystėje. Ne veltui sakoma, kad vaikystė - be galo svarbus žmogaus gyvenimo laikotarpis, ne ruošimasis busimajam gyvenimui, o tikras, Šviesus, savitas, nepakartojamas gyvenimas. Ir nuo to, kaip praėjo vaikystė, kas vedė už rankos vaikystės metais, kas iš aplinkinio pasaulio įėjo į protą ir širdį - nuo to labiausiai priklauso, kokiu žmogumi tapsi. Jau vaikų darželyje auklėtojos pastebėjo, kad mano darbeliai išsiskyrė iš kitų. Vėliau, mokykloje, kad nukreiptų mano energiją tinkama linkme, tėvai leido į vaikų Dailės mokyklą.
kad negaliu be kūrybos gyventi, supratau įstojęs į Šiaulių pedagoginio instituto (dabar Universitetas) Dailės fakultetą 1990-aisiais metais. Pirmos peržiūros, pirmosios studentų rengiamos parodos įtraukė mane į nepaliaujamą kūrybinį procesą, kuris tęsiasi iki šiol. 

Skaityti daugiau...

Paroda „Primiršti daiktai“

PARODA „PRIMIRŠTI DAIKTAI“
( Iš  Utenos kraštotyros muziejaus rinkinių) 

 Parodos stendaiMuziejuje yra daug kaimiškosios buities eksponatų. Be jų nebūtų etnografinių ekspozicijų, muziejininkai negalėtų vesti edukacinių užsiėmimų. Gi miestiškosios buities eksponatų yra ne tiek ir daug.
Jau antri metai muziejuje veikia paroda iš fondų „Primiršti daiktai“ iš XX a. pirmos pusės uteniškių buities. Tai virduliai (žmonių vadinami samavorais), primusai, gramofonai, radijo imtuvai, baldai (sofa, minkštos kėdės), pasidabruoti indai, žvakidės, įvairios iškabos ir kt. Šitie daiktai daugiau dera prie miestietiškos kultūros, nors kategoriškai teigti, kad vieni daiktai buvo naudojami tik miestelėnų, o kiti tik kaimiečių, negalima. Galbūt miestelėnų buityje kai kurie daiktai atsirado ankščiau, negu kaimo žmonių buityje.

  Parodos "Primiršti daiktai" eksponataiKaip dabar, taip ir ankščiau, žmonės, ieškodami geresnio gyvenimo, ilgesnio pinigo, važiuodavo į Rygą, kitus Rusijos miestus. Muziejuje yra vienkartinių pasų, išduotų asmenims, vykstantiems į įvairius Rusijos miestus. Grįždami į Lietuvą, atsiveždavo įdomesnių daiktų. Taip iš Rusijos, gal pirmiausia į Lietuvos dvarus, pateko virduliai (samavorai) arbatai virti, o XXa. pradžioje ėmė plisti miesteliuose ir kaimuose.
    „Turiu išlikusius du gražius virdulius (samavorus), kuriuos naudojo mano tėvai. Arbatą gerdavo kasdien ryte ir vakare“ (iš uteniškės Danguolės Jonaitienės atsiminimų).
     Gaminami jie buvo Tulos mieste, garsėjusiame savo metalurgine pramone: gamino ginklus, žemės ūkio padargus, virdulius, namų apyvokos daiktus ir kt. Per ilgą laiką virduliai taip paplito po visą Rusiją, kad pasidarė kiekvienos šeimos būtinybė. Gražus virdulys buvo ir kambario, ir valgomojo puošmena.
     O darė juos iš žalvarinės, varinės, kartais sidabrinės ar pasidabruotos skardos. Savo forma jie buvo labai panašūs. Vieni cilindriniai, su tiesiom sienelėm, kiti išpūstom, profiliuotom, į apačią kiek siaurėjančiom. Pagrindas apskritas ar keturkampis su keturiom neaukštom kojelėm. Uždengiami sandariu dangčiu, kurio viršuje yra kaminėlis, papuoštas ažūriniu ornamentu. Beveik kiekvieno virdulio dangtyje ar sienelėje yra įspausti žyminiai ženklai ir užrašas:“CAMOBAPHЫЙ  ФAБ РИKAHT   BOPOHЦOBЬ BЬTУЛЬ„ arba „TOBAPИЩECTBO Topгaboгo Doмa Бp  ШEMAPИHЫXЬ   BЬ  TУЛЬ „. Virdulių šonuose yra dvi nusvirusios rankenėlės su tekintais mediniais skersinukais. Priekyje kranelis. Viduje yra vamzdis anglims. Pripildžius virdulį vandens (tilpdavo 15 – 35 stiklinės), su bato aulu įdegdavo anglis. Nuo degančių anglių vanduo greit užverda. Juo užplikydavo arbatžoles. Miestelėnai, ypač tarnautojai, arbatą gerdavo kasdien, gi kaimo žmonės virdulį užkaisdavo tik svečių sulaukę, žinoma, jeigu jį turėdavo. Arbatai turėdavo prisidžiovinę mėtų, čiobrelių, liepžiedžių, aviečių. Pasisaldydavo ir cukrum, ir medum. Smagu būdavo vakarais, o ypač žiemą, visai šeimai pasėdėt prie šiltos arbatos puodelio, aptart šeimyninius reikalus, pasidžiaugt nudirbtais darbais, o jeigu dar ir kaimynai užsukdavo šventadienio vakarais, tai ilgai nenutildavo kalbos.
    Maisto gaminimui miestelėnai naudojo ir švediškus primusus (pavadinimas nuo firmos vardo). Jie, kaip ir virduliai, savo forma labai panašūs, sudaryti iš apskrito žalvarinio indo, kurio viršuje yra angelė žibalui įpilti, o šone pompa, centre degiklis. Beveik kiekvieno indo viršuje yra įrašai:“PRIMUS NO MADE IN SWEDEN PATENT“. Prie indo pritvirtintos trys vielinės kojelės, kurios viršuje užlenktos į vidų. Ant jų uždėtas lankelis puodui pastatyti. Kurui naudojo žibalą, o 1940 Lietūkis paruošė specialų degalą, vadinamą primusinu. Ant tarnautojų stalo stovėdavo puošnesni indai, dailesni metaliniai arbatinukai su reljefiniais augaliniais ornamentais, gulėjo stalo įrankiai iš geresnio metalo, o kartais ir pasidabruoti. Iš bendro dubens nevalgydavo. Kiekvienas turėjo po atskirą lėkštę.
Parodos "Primiršti daiktai" eksponatas -gramofonasDainų, muzikos pasiklausymui kai kurie tarnautojai turėjo gramofonus. Tai buvo ne pirmo būtinumo daiktas, bet vienas kitas miestelėnas išgalėdavo nusipirkti. Muziejuje yra tik trys.
Gramofoną išrado JAV gyvenęs vokiečių inžinierius E. Berlineris 1887 m. Tais pačiais metais užpatentuota ir plokštelė.
Gramofonas nėra labai sudėtingas įtaisas, varomas prisukama spirale. Jį sudaro medinė stačiakampio gretasienio formos dėžutė, kurios viršuje yra fetru padengtas diskas plokštelei uždėti, ruporas garsui sustiprinti, rankenėlė prisukimui, kojelė su galvute ir adata. Kai kurių gramofonų sienelės yra ovaliniai stiklai. Gražūs ir ruporai. Jie net 56 cm skersmens, sienelės profiliuotos, nudažytos dviejų spalvų dažais: įdubusios vietos tamsiais, iškilios – šviesiais. Gramofonai, kaip ir virduliai, buvo savotiška kambario puošmena. Jie, o vėliau atsiradę patefonai, buvo paplitę iki XX a. vidurio. Juos pakeitė tobulesni įtaisai - elektrofonai.
Turintys gramofoną, turėjo įsigiję ir plokštelių. Muziejuje yra plokštelių su prieškariniais lietuviškos muzikos įrašais. Nemažai jų padovanojo uteniškė L. Ūsienė.
Po I pasaulinio karo plokšteles su lietuviškos muzikos įrašais gamino Vokietijos (Odeon, Polydor), JAV (Victor, Columbia), Didžiosios Britanijos (Columbia, His Masters Voice) bendrovės. Į plokšteles įrašyta choro, operų arijų, solo dainų su dainininkų A. Vanagaičio, J. Butėno (baritonas), A. Šaukevičiaus, J. Babravičiaus (tenoras), V. Daukšos (tenoras), F. Stankūno, O. Miežienės (sopranas), S.Černienės (altas) įdainavimais, pramoginės muzikos kūrinių, humoreskų (atlikėjai P. Biržys – Pupų Dėdė, J.Petrauskas, St. Pilka, G. Kačinskas, V. Dineika).
     Be įprastinių baldų (medinių, geležinių lovų, komodų, spintų, stalų, suolų, kėdžių) tarnautojų kambarius puošė sofos, foteliai, puošnios minkštos kėdės. Antai uteniškio tarnautojo Liudo Urbonavičiaus – Urbonaičio (1904 – 1942) 1931 m. surašytame turto sąraše įrašytos net dvi sofos ir du foteliai. Viena paprasta, įvertinta 120 Lt., antra pliušinė, įvertinta 230 Lt., foteliai – 230 Lt.
      Patogiau įsitaisius minkštoje sofoje ar fotelyje, buvo maloniau gurkšnoti arbatą, skaitinėti laikraščius, klausytis gramofono muzikos ar radijo.
Radijo imtuvas, naudotas prieš II Pasaulinį karąStebuklų stebuklas tiek miestelėnams, tiek kaimiečiams buvo „kalbanti dėžė“ – radijo imtuvas. Tos „kalbančios dėžės“ pasiklausyti pas ją turintį gyventoją susirinkdavo kaimynai, beveik viso kaimo vyrai, ateidavo net ir iš gretimų kaimų.
Pradžioje, 1927 X pradėjus veikti Kauno radiofonui, gal niekas ir neturėjo radijo imtuvų. Radijo abonentų skaičius ypač ėmė augti nuo 1935 m. 1936 m. trečdalį visų abonentų sudarė ūkininkai, arti 1/5 tarnautojai, valdininkai ir kt.
Jau minėtame Liudo Urbonavičiaus – Urbonaičio 1931 m. turto surašymo sąraše įrašytas radijo imtuvas, įvertintas 600 Lt. 1939 m. Utenos apskrityje abonentų skaičius buvo 1776.
     „Ar tik ne vienintelis Utenoje tėtė turėjo radijo aparatą. Mama sakė, kad norint surasti bangas, reikėjo „kaišioti špūles“. Ateidavo daug žmonių pasiklausyti radijo“ (iš Reginos
Siuvamoji mašina SINGERUrbonaitytės – Merkienės atsiminimų).
   Prieškario spauda, ypač „Ūkininko patarėjas“, labai reklamavo radijo imtuvus PHILIPS, TELEFUNKEN (kaina nuo 350 iki 835 Lt.), SIERA, VEF (420 Lt.). Tame pačiame laikraštyje buvo spausdinama ir radijo programa visai savaitei. Kaune ėjo savaitraštis „Bangos“, 1933 - 34 „Radio bangos“ (redaktorius V. Valys), skelbęs radijo programą, rašęs radiotechnikos klausimais. Kaune, Šančiuose, Panevėžyje veikė dirbtuvės, kuriose buvo taisomi arba iš importuotų detalių montuojami nesudėtingi bateriniai radijo imtuvai. Muziejuje yra tik du to meto radijo imtuvai: PHILIPS ir BLAUPUNKT.
                               
„Ūkininko patarėjas“, „Lietuvos ūkininkas“ labai reklamavo rankines ir kojines siuvamąsias mašinas SINGER, kurias platino ir pardavinėjo susikūrusios bendrovės Vokietijoje, Rusijos miestuose. Tam tikslui buvo leidžiami katalogai – instrukcijos. Nepigios jos buvo – kainavo per 700 Lt, todėl įsigydavo jas tie, kurie jau buvo pramokę siūti, o vėliau iš siuvimo ir pragyvendavo. Gerų siuvėjų buvo ir kaime, ir miesteliuose. Dar ir dabar kai kas turi SINGERIO siuvamąsias mašinas ir jomis siuva.

Parodos lankytojai pamatys ir daugiau įdomių, patrauklių daiktų, kurie buvo naudojami tiek ir kaimo, ir miestelio žmonių buityje.

Utenos kraštotyros muziejaus fondų saugotoja   Elena Juodzevičienė

 

Pirmoji bažnytinio meno paroda

PIRMOJI BAŽNYTINIO MENO PARODA UTENOS KRAŠTOTYROS MUZIEJUJE

Bažnytinio meno parodos ekspozicija 2003 metais kovo mėnesį parengta bažnytinio meno paroda, Bažnytinio meno parodos ekponataskurioje buvo eksponuojami sakralinės dailės kūriniai iš 12 Utenos rajono bažnyčių (Utenos, Leliūnų, Pakalnių, Vyžuonų, Saldutiškio, Kirdeikių, Daugailių, Kuktiškių, Užpalių, Spitrėnų, Biliakiemio, Sudeikių). Tai apie 150 auksakalystės, tekstilės, tapybos, drožybos kūrinių. Dauguma jų sukurta XIX a.pabaigoje – XX a. pradžioje.

Parodoje gausiausiai buvo pristatyti liturginiai drabužiai (arnotai, kapos, stulos, veliumai, manipulai). Puošnūs ir prabangūs arnotai siūti iš brangių to meto audinių, siūvinėti metalo gijomis, žvyneliais, karoliukais, puošti juostelėmis. Vienas arnotas, stula ir veliumas iš Kuktiškių bažnyčios siūti iš vadinamųjų kontūšinių juostų. Kai kurie arnotai eksponuojami komplekte su stula, veliumu, manipulu.  eksponuota nemažai stulų,  savo puošyba nenusileidžiančių arnotams.

Parodoje pristatyti liturginiai indai: monstrancijos, relikvijoriai, taurės, patenos, žvakidės, indeliai smilkalams, smilkytuvas
, ampulės, amžinosios ugnies lempa. Kai kurie iš jų yra datuoti ir su įrašais apie parapijiečių ar pavienių asmenų auką bažnyčiai. Tai Vyžuonų bažnyčios komuninė (“Karol Boianowski rodem z Krakowa robil w. S.Petersburgu. X Maciey Tuszkiewiez Pleban Wizunski I X Jozef Bauer Wikaryusz Wizun:Kosciolowi Wizunskiemu Ru 1842 o offiarowali”), Vyžuonų bažnyčios taurė (“Parafianie Wizunscy swojemu Kosciolowi ofiaruią, za Plebanstwa xiędza Macieja Tuszkiewicza Ru P. go. 1842 Karol Bojanowski z Krakowa zrobil”), Vyžuonų bažnyčios taurė (“Ao 1765 officatum E cc P. wizune Cazimiro Sabulewski”), Leliūnų bažnyčios taurė (“Ro 1815 X. I. A.P. P. L. Kosztuic Rubli Srebr. 30”), Biliakiemio bažnyčios indas švęstam vandeniui (“Ofiara Teodory Bolcewiczowej 1889 r.”)
Bažnytinio meno parodos eksponatai

Parodoje eksponuotos kelios skulptūros. Tai Šv. Floriono ir Šv. Veronikos skulptūros, drožtos nežinomo autoriaus XIX a. Šv. Floriono skulptūra, XIX a. pab. iš Vyžuonų bažnyčiospab. iš Vyžuonų bažnyčios, Šv. Marijos skulptūrėlė, drožta A.Deveikio 1913 m. iš Kuktiškių bažnyčios šventoriaus kryžiaus (dabar pakeista), angelai iš Daugailių bažnyčios, Nukryžiuotieji iš Vyžuonų bažnyčios. Šalia skulptūros rodomi tapybos kūriniai. Įdomūs yra Marijos Maloningosios su įrašu kitoje pusėje (“Roku 1839. Mča Listopada 30 dnia. Ten Obraz Ofiarowany do Kaplicy Mogitkowey Parafialney Kokuciskiey, przezs Dworzanina Romuaida Dowoyny. napamiątkę pogrzebionych zwlok s.p. Rodzicow idalszey familij – malowany przez Arlysty Dworzanina Andrzeia Walinowicza.”) ir Šv. Kazimiero paveikslai iš Kuktiškių bažnyčios. Ankščiau, kol pastatė Kuktiškių bažnyčią, jie buvo Kuktiškių kapinių koplyčioje.

Tarp eksponatų buvo ir Šv. Juozapo paveikslai iš Leliūnų ir Saldutiškio bažnyčių.
Bažnytinio meno parodos ekponataiParodoje pristatyti procesijos altorėliai(iš Spitrėnų ir Kuktiškių bažnyčių), žibintai, lazdos, kryžiai, du iš jų kryžiai – skydai iš Kuktiškių (datuotas 1880) ir Utenos bažnyčių.
Taip pat eksponuoti arkivyskupo Mečislovo Reinio (1884-1953), kilusio iš Madagaskaro k., Utenos r., nukankinto Vladimiro kalėjime, mitra, pijusė, juosta, batai. Juos parodai paskolino Daugailių pagrindinės mokyklos muziejėlis.
2003 m. kovo 27 dieną vykusiame parodos pristatyme dalyvavo bažnyčių klebonai, rajono ir kultūros įstaigų, paveldo vadovai, bendruomenės atstovai, besidomintys bažnytiniu menu. Renginio metu giedojo maldos ir liaudiško giedojimo grupės “Karunka” giedotojai. Buvo pasiūlyta šią parodą rodyti ilgesnį laiką, pakeičiant kai kuriuos eksponatus. Vykstant šiai parodai, planuota vesti edukacines pamokas, padedančias iš arčiau susipažinti su liturginiais reikmenimis, bažnytiniu menu.

Muziejininkė  Rolanda Gudynienė

Parodos nuotraukos

View the embedded image gallery online at:
http://www.utenosmuziejus.lt/?start=480#sigFreeId464be5a641
.