Žaislo samprata lietuvių kalboje labai plati. Ji gali reikšti daiktą, kuriuo žaidžiama, žaidimą, ratelį, vaidinimą, muzikos instrumentą ar net muzikavimą (Lietuvių kalbos žodynas, 2002:81). „Lietuvoje iki XX a. vidurio dominavo namų darbo žaislai, kurie dėl natūralaus ūkio, silpnų prekinių ir ekonominių santykių Lietuvoje išliko ilgiau negu kituose Europos kraštuose (Pliuraitė, 2006: 189-207).
Žaislai liaudies pedagogikoje vadinami pradine socialinio rengimo pakopa, kuri padeda vaikui pažinti save, suvokti funkcinę daiktų paskirtį, susipažinti su bendruomenės elgesio normomis. Žaislas gali būti traktuojamas kaip „vaikystės kultūros“ reiškinys, skatinantis intelektinį ir fizinį vystymąsi. (Nijolė Pliuraitė-Andrejevienė. 2012. Lietuvos vaikų žaislai. Vilnius). Autentiškų žaislų išliko labai nedaug. Suprasdamas būtinybę išsaugoti lietuvišką žaislą kaip liaudies kūrybos dalį, Tradicinių amatų centras „Svirnas“ įsigijo žaislų kolekciją, kurią pagamino sertifikuotas tradicinių amatų meistras Algirdas Juškevičius. Žaislai skirti „Vaikų žaislų“ ir „Žaislininkystės“ edukacijoms Tradicinių amatų centre „Svirnas“.

Iki pat vėlyvojo geležies amžiaus baltų gentys vilkėjo vilnonius drabužius. Audiniai jiems buvo audžiami vertikaliomis staklėmis. Drabužiai stačiakampėmis rankovėmis, siluetas tiesus, kraštai sutvirtinti ir papuošti kontrastingų spalvų neįmantrių ornamentų vytinėmis juostelėmis. Drabužius moterys susijuosdavo vytine juosta, vyrai – odiniu diržu su sagtimi. Ant juostos ar diržo kabindavo įvairius reikalingus daiktus: darbo įrankius, kapšelius, ginklus. Galvas moterys dengė vilnonėmis skaromis, puošėsi žiediniais antsmilkiniais. Apie vyrų galvos dangą duomenų neturime, tačiau galima spėti, kad greičiausiai tai būta vilnonės kepurės. Tik moterys dabinosi importinio stiklo karoliais, kai kada juos verdamos pakaičiui su įvijėlėmis, ažūriniais kabučiais. Vyrai ir moterys ant kaklo nešiojo įvairias antkakles. Darganotu oru siausdavosi skraistes, apsiaustus, juos susegdami ant krūtinės arba dešiniojo peties lankine sege. Moterų išeiginių skraisčių galai puošti žalvario tūtelėmis, jas užmaunant ant kutų ir apvejant. Ant abiejų rankų moterys mūvėjo vienodas lietas storagales, juostines, platėjančiais galais apyrankes, taip pat plito naujovė – kalinėtos išgaubtos statinėlės formos apyrankės. Vyrai mūvėjo kelnes, kojas vyniodavo autais, avėjo odinius batus, raiteliai – aulinius. Moterys mūvėjo adata megztas kojines, kaip ir vyrai, vyniojo autus, avėjo nagines, pusbačius. Ir vyrai, ir moterys mėgo nešioti žalvarinius įvijinius žiedus. IV–V a. moters kostiumą dėvi Tradicinių amatų centro „Svirnas“ vadovė Dalia Urbonienė. VI–VII a. vyro kostiumą dėvi tautodailininkas, sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinis amatininkas, senojo amato – audimo puoselėtojas Domantas Žilėnas. Mokslinius duomenis surinko ir meninę drabužių rekonstrukciją atliko hum. m. dr. Daiva Steponavičienė, 2019. Fotografas Artūras Moisiejenko.