„Aš išdrįsau pasilikti menininke“

Taip sakė dailininkė tekstilininkė Almyra Weigel (Bartkevičiūtė) (toliau – A. W.), kalbėdama per parodos pristatymą 2024 metų liepą Utenos kraštotyros muziejuje, kur eksponuojama Almyros tekstilės ir jos vyro Thomo fotografijos paroda.

Bet apie viską iš eilės. Šio teksto autorei Utenos kraštotyros muziejaus direktorei menotyrininkei Jovitai Nalevaikienei (toliau – J. N.) kalbantis su menininke apie jos studijų ir kūrybos kelią prieš susitikimą su parodos lankytojais ne kartą iškilo meno sričių atskyrimo ir skirtingo interpretavimo Lietuvoje ir užsienyje aspektas. Todėl ir šovė mintis pokalbį apie šioje parodoje eksponuojamus kūrinius pradėti nuo platesnio klausimo – o kas gi yra menas? Kaip šią sąvoką aiškina dailininkė tekstilininkė (pagal Vilniaus dailės akademijos diplome įrašytą specialybę), kurianti, pavyzdžiui, kostiumus (ir ne tik) teatrui (ir ne tik) iš laikraščių (ir ne tik).

A. W. Labai dažnai menu yra vadinama kone viskas, ką mes matome. Bet labiausiai norėčiau pasakyti labai asmeniškai, kas man yra menas. Nesvarbu, kokia kūrinio rūšis, kokia technika jis atliktas – man menas yra ten, kur yra idėja. Yra rankdarbiai, kuriuos aš labai vertinu, kaip ir bet koks rankų darbas, kuris yra prasmingas ir savaip vertingas, bet būna tokių dalykų, kur kažkas, kartais net nežinia kas padaryta, kad tik būtų gražu – aš tai nevadinu menu. Man menas yra tai, kur aš matau idėją, kur aš jaučiu, kad manyje palieka kažkokį atgarsį. Kai kūrinys sukelia manyje mintį, galbūt ir ne tą, kurią autorius kurdamas galvojo. Bet mane tai paliečia. Tai paliečia mano sielą – ar tai jausmus, ar kažkokią mintį mano galvoje pajudina. Ten, kur yra koncepcija, kur yra idėja – ten yra menas. Aš taip sakau.

J. N. Diskusijos „menas / ne menas“ arba „profesionalus menas vs liaudies menas vs tradicinis menas“, arba „menininkas-kūrėjas vs mėgėjas-amatininkas“ dažnai baigiasi be rezultato ir daug nuomonių pasilieka skyrium be jokio sutarimo. Sutinku, kad idėja yra svarbu ar net svarbiausia. Ir aplink kokią nors idėją sukonstruoti kūriniai neabejotinai yra paveikiausi. Tokius pavyzdžius matome ir šioje Almyros kūrinių ekspozicijoje. O kitas mano klausimas būtų štai toks: ar lengva būti kūrėju?

A. W. Ir taip, ir ne. Toks klausimas, į kurį atsakyti nėra taip paprasta. Iš tiesų, gal lengva, jeigu turi tam tikrą norą, Dievo dovaną, gabumą, talentą – nesvarbu, gal net kaip tai pavadinsime. Tada yra lengva. Nes tai yra labai ir labai didelis malonumas kartu. Žinoma, yra ir kančia. Jeigu daug galvoji apie idėjas, stengiesi jas išgryninti, atrasti patį geriausią variantą. Tuomet truputėlį pasikankini. Bet tai yra niekis. Yra kitas klausimas, kuris yra labai žemiškas ir visiems labai gerai suprantamas. Tai yra menininko pragyvenimas. Ir tą klausimą kėliau visur – gyvendama ir Lietuvoje, ir Vokietijoje. Ir buvo visokių minčių – galiu prisipažint. Nes Vokietijoje labai dažnai žmonės persikvalifikuoja į kitą sritį. Esu uždavusi sau tą klausimą. Ypač Vokietijoje. Gal Lietuvoje jis nebuvo taip aštriai iškilęs, nes turėjau darbo vietą Vilniaus dailės akademijoje po savo studijų baigimo, buvo dar kiek kiti laikai, tik ką prasidėjęs posovietinis periodas, visiems nebuvo lengva išgyventi iš algos. Bet štai Vokietijoje, kur yra labai daug menininkų, būdamas vienu iš jų jautiesi lyg lašelis jūroje toje didžiulėje meno scenoje. Natūraliai kyla klausimas, ar toliau likti menininku, ar persikvalifikuoti ir keisti savo specialybę. Aš pasilikau. Išdrįsau ir pasilikau. Taigi, tuo pat metu ir lengva, ir nelengva. Bet aš supratau, kad tai – pašaukimas. Aš galvojau ir klausiau savęs, ką aš dar galėčiau daryti. Ir neatradau jokio kito atsakymo... Tada nusprendžiau eiti toliau, eiti pirmyn.

J. N. O jeigu primygtinai klausčiau, kaip kartais suaugusieji klausia vaikų – kuo norėtum būti užaugusi? Kokį atsakymą pateiktumėte: jei ne menininkė – tai kas?

A. W. Mano vaikystės svajonė – būti gydytoja. Bet besimokydama mokykloje supratau, kad nesu stipri chemikė ir biologė, ir tą svajonę pakeitė kita – menas ir kūryba.

J. N. Drįsčiau teigti, kad kūryba ir menas gali turėti ir turi terapinių, gydomųjų savybių, tad atrodo, kad jūsų svajonės ir dabartinė veikla vienaip ar kitaip siejasi. Prakalbus apie mokslus ir mokymąsi knieti sužinoti atsakymus į dar du klausimus: ar labai skiriasi meno, dailės dalykų mokymo(si) sistemos bei situacija Lietuvoje ir Vokietijoje ir kokia jūsų nuomonė – ar galima išmokyti kurti?

A. W. Dėl pirmojo klausimo vienas gana ryškus pastebėjimas būtų tas, kad Vokietijoje labai vertinamas vietinių autoritetų indėlis į jauno specialisto (ypač – menininko) ugdymą(si). Svetur (ne Vokietijoje), taip pat ir Lietuvoje, baigę mokslus kai kurių sričių specialistai, ypač – medikai, yra labai vertinami. Tačiau štai menininkams labai verta, ypač norint įsitvirtinti Vokietijoje, po studijų baigimo Lietuvoje dar metus dvejus pasimokyti, lankyti kursus, stažuotis šios šalies profesorių vedamiems. Vokietijoje žinoma profesoriaus pavardė yra labai tvirtas užnugaris net ir labai gabiems menininkams. Dar vertėtų atkreipti dėmesį, kad bent jau Vokietijoje, turbūt ir kitose šalyse, ir Lietuvoje tai pamažu keičiasi, nebėra tokio aiškaus skirstymo pagal dailės sritis ar medžiagiškumą (pvz.: tapyba, tekstilė, keramika ar pan.). Daugiau dėmesio skiriama idėjai, koncepcijai ir, jeigu jai įgyvendinti reikalingas medis, metalas ar tekstilė – į tokias dirbtuves menininkas ir keliauja, tokių žinių bei įgūdžių mokosi ir juos naudoja.

Ar galima išmokyti žmogų kūrybos? Kažkiek padėti galima. Remdamasi savo darbo patirtimi Vokietijoje veikiančioje aukštojoje tautos lavinimo mokykloje (senas tradicijas turinti mokymosi visą gyvenimą sistema), kur kartą per savaitę dėstau meno dalykus visiems besidomintiems – įvairaus amžiaus ir skirtingo išsilavinimo, dažniausiai neturintiems meninio išsilavinimo žmonėms, galiu pasakyti, kad meninės kūrybos „užtaisas“ slypi kiekviename iš mūsų. Tai nepriklauso nuo amžiaus ir turimų žinių. Tokį patį įspūdį prieš kurį laiką esu patyrusi ir lankydama artimą senyvo amžiaus asmenį Austrijos senelių namuose. Tada pamatyta senelių namų gyventojų kūryba – itin nuoširdi tapybos paroda – paskatino ir motyvavo pradėti dėstyti meno dalykus ne būsimiems jauniems menininkams – profesionalams, o visiems, norintiems kurti. Į kursus ateina neturintys meno žinių bagažo žmonės, tačiau mes visi kartu kuriame, eksperimentuojame ir vertiname, ką pavyko nuveikti. Todėl manau, kad lavinti kūrybiškumą tikrai galima ir tai yra naudinga. Tačiau profesionalų kūryboje vis tik labai svarbus yra jau minėtas idėjos, impulso, koncepcijos aspektas.

J. N. Paantrinčiau, kad aukšto lygio meistrystės išmokti ir išmokyti, ko gero, tikrai galima, tačiau be kūrybos kibirkšties, talento ta meistrystė gali virsti tiesiog išmoktų dalykų kartojimu, neturinčiu dvasios. Tačiau nuolat mokytis ar perimti iš savo mokytojų patirtis bei sukauptas žinias ir jas savaip panaudoti, pritaikyti, perkelti į naujus kūrinius, prikelti kitam gyvenimui nesvetima ir daugeliui aukšto lygio profesionalų. Apie tai byloja ir parodoje pristatomas Almyros ciklas „Palikimas“, kuris sukurtas panaudojant šviesaus atminimo menotyrininkės, muziejininkės, etnografijos žinovės Aušrelės Kargaudienės (1936–2020) menininkei perduoto sukaupto archyvo medžiagą. Tikiu, kad ne tik man smalsu sužinoti, kaip atsirado idėja tokiu būdu įamžinti ir pristatyti žiūrovams šį gerb. Aušrelės sukauptą palikimą.

A. W. Idėja šį kartą iš tiesų tarsi „atėjo“, nes aš pati gal ir nebūčiau sugalvojusi to padaryti. Kažkada, dabar jau tikrai bus prabėgę daugiau nei dešimt metų, Kaune susitikome su Aušrele Kargaudiene, kuri užsiminė, kad turi sukauptos medžiagos, kurią norėtų man parodyti. Pasitaikius progai visa šeima (ir vyras, ir sūnus, ir mama) nuvykome pas Aušrelę į svečius. Ji laukė mūsų, paruošusi stalą. Beje, eksponuojamuose kūriniuose yra to susitikimo akimirkas primenančio vaišių stalo nuotrauka – su staltiese ir puodeliais. Pasivaišinome kava, pasišnekučiavome ir Aušrelė įteikė man segtuvą su sukaupta medžiaga, kurios niekur nebespėjo panaudoti. Ten buvo įvairūs užrašai, kataloginės kortelės, nuotraukėlės – viskas, kas susiję su liaudies menu. Padovanojo visa tai man su prisakymu sukurti meno kūrinį. Ilgą laiką ši medžiaga buvo mano studijoje ir tarsi „gulėjo ant sąžinės“, o tas priesakas vis primindavo apie nepadarytą darbą. Ir štai atėjo laikas šiam kūriniui išsipildyti. Gaila, kad Aušrelė jo jau nepamatė, bet, matyt, taip turėjo būti. Turėjo subręsti. Juk ir gyvenime taip dažnai nutinka: norime ko nors labai greitai, visa turi vykti pagal mūsų planą. Deja, ne visada tai vyksta. Kartais reikia laukimo laiko, kantriai pralaukti, leisti subręsti, kaip grūdui, kaip augalui, kuris neša vaisių tam tinkamu laiku, nepaspartinsi nieko. Taip ir čia, kūryboje, taip panašiai yra. Turėjau dar sugalvoti, kaip tą medžiagą sutalpinti. Visų pirma aš ją surūšiavau taip, kaip aš supratau. Todėl yra ir lagaminų pavadinimai „kataloginės kortelės“, „apykaklės,“ „marškiniai“ ir kt. Taip pat man perduotame segtuve buvo keletas nuotraukų – skerdžius, verpėja. Bet jų nebuvo daug, o labai norėjosi susieti istorinę medžiagą su žmonėmis. Tada ir sugalvojau, kad žmonės gali būti iš mano gyvenimo. Taip bus labai simboliška. Lagaminas kaip mūsų kelionių, įvairių patirčių simbolis. O žmonės juk visi keliauja per gyvenimą. Čia kaip pagalvosi – ar keliaujame į kitą šalį, ar keliaujame per gyvenimą, kiekvienas savo gyvenimo keliais... Taip lagaminai, kaip simboliai, juose talpinami daiktai ir man pažįstamų žmonių – vyro, mamos nuotraukomis bei mano pačios portretu papildyta Aušrelės surinkta medžiaga kartu su XX a. pradžios senolių nuotraukomis susiliejo į bendrą kūrinį „Palikimas“. Dvylika lagaminų visų pirma todėl, kad tiek susidėliojo temų. Vėliau mintys nuvedė ir prie kitų sąsajų – dvylika apaštalų, dvylika keliautojų, dvylika mėnesių, dvylika brolių, juodvarniais lakstančių. Kiekvienas lagaminas, beje, taip pat turi savo istoriją. Kreipiausi į bičiulius, draugus, pora įsigijau sendaikčių turguje. Taip pat simboliška, kad šeši yra iš Vokietijos, šeši – iš Lietuvos. Tarsi ir mano gyvenimo šiose šalyse jungtys ar sąsajos.

J. N. Verta pastebėti, kad šis šiuolaikinio meno kūrinys yra ir itin muziejinis, nes Aušrelės Kargaudienės sukaupta medžiaga surinkta ir aprašyta itin tiksliai, kai kur užrašuose matyti taisymai, tikslinimai, ir tuo pat metu – labai šiuolaikiškas, sukurtas panaudojant skaitmenines technologijos, taip pat – ir gerai atspindintis Almyros tekstilininkės specialybę. Nes kūrinys yra ne tik spauda ant tekstilės, bet ir visa medžiaga yra apie tekstilę (siūlus, audinius, mezginius, rūbus ir kt.). Taip pat yra eksponatų, susijusių su Utena. Dar svarbu atkreipti dėmesį, kad kūrinyje stengtasi išlaikyti autentiškas daiktų, brėžinių, nuotraukų proporcijas, tik kai kurie objektai išdidinti, o lagaminuose yra įdėta ir pačių originalių daiktų – kortelių, mezginių, audinių pavyzdžių, kuriuos galima lieti ir apžiūrėti iš arti.

Dar turėtume pakalbėti ir apie kitas parodos dalis – viena jų Thomo Weigel fotografija.

A. W. Thomo specialybė nėra fotografija. Jis yra istorikas, portugalų ir ispanų kalbų žinovas ir – fotografas. Fotografijoje visuomet ieško koncepcijos, idėjos, sąsajos tarp vaizdo ir teksto. Tam įtakos turi domėjimasis kalbomis, svarbi žodinė kūryba. Thomas nespėjo atvykti į šį susitikimą, bet prašė perduoti parodos lankytojams, į ką vertėtų atkreipti dėmesį susipažįstant su jo fotografijomis. Šioje parodoje pristatomos šešios nuotraukos – tarsi du ciklai po tris nuotraukas. Šios nuotraukos yra didelio ciklo „Neramių sapnų knyga“ dalys. Viena jų „Sapnai apie gimtinę“, kur tekstai po nuotraukomis yra lenkų, jidiš ir lietuvių kalbomis užrašyta Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ pirmoji eilutė. Kita dalis vadinasi „Sapnai apie ateitį“ ir tekstai po nuotraukomis atitinka oro uostuose naudojamas nuorodas (eiti prie vartų, įlaipinama, departed / išvyko). Thomo fotografijas reikia žiūrėti kaip visumą, bandant atrasti sąsają tarp vaizdo ir teksto, taip pat pasitelkti istorijos žinių, nes vaizdas taip pat turi užkoduotą prasmę, kurios pats autorius tiesmukai nepristato (kodėl būtent toks vaizdas parinktas / suderintas su tam tikrai eilute), tačiau akylam stebėtojui ši mįslė turėtų pasiduoti.

J. N. Žvalgantis šioje parodoje jūsų kūrybinį duetą būtų galima apibūdinti ir kaip „užkietėjusius keliautojus“, ir gyvenimas (ne vienoje šalyje), ir kūryba (išvykstama / atvykstama, lagaminai ir kt.) daug siejasi su kelionėmis, tačiau dar norėtųsi šiek tiek pakeliauti po Almyros kūrybos klodus. Almyra yra menininkė, naudojanti įvairias medžiagas – ne tik tekstilę, bet ir karštus klijus ar net laikraščius, kurianti paveikslus, instaliacijas, kostiumus šokio spektakliams. Kūryba – pripažinta ir įvertinta Lietuvoje ir užsienyje. Apie kūrybos kokybę ir vertę daug pasako ir kolegų dailininkų įvertinimas – 2019 metais Almyrai įteiktas Lietuvos dailininkų sąjungos Aukso ženklelis. Kaip nutinka, kad į rankas patekusios įvairiausios medžiagos visų pirma tampa savotiška gija (ar siūlu), o galiausiai virsta meno kūriniu?

A.W. Šioje parodoje Utenoje pristatoma labai nedidelė dalis ciklo „Žinios iš antrų rankų“ kūrinių. Ciklas nuolat plečiasi, kaip ir bendras mano kūrybinio domėjimosi laukas, išbandau vis naujas medžiagas ir priemones. Šie paveikslai yra sukurti iš laikraščių ar kitų spaudos leidinių. Pirmiausia sukarpau juos siauromis juostelėmis, tuomet suveju, susuku, tarsi suverpiu „siūlą“ ir galiausiai suklijuoju į tam tikro formato (koks buvo originalios formos leidinys) paveikslą. Tokius „siūlus“ veju ir keliaudama, jeigu vyras vairuoja automobilį, ir namuose, ir oro uoste. Pakeleivių žvilgsniai kartais būna kupini nuostabos, bet jeigu galiu kurti ne tik sėdėdama studijoje – stengiuosi tokį laiką išnaudoti. Šie „laikraštiniai siūlai“ turi ir savo priešistorę. Esu sukūrusi daug darbų, kai siūlas buvo vyniojamas ant laikraščių. Šiems įkvėpimo šaltiniu buvo tapęs mūsų močiučių naudotas būdas lengviau pradėti vynioti siūlų kamuoliuką į jo viduriuką įsukant suglamžytą laikraščio skiautelę. Išvyniojus tokį kamuoliuką po kurio laiko buvo galima paskaityti kas buvo rašoma anuomet, kai siūlai buvo susukti. Buvau jau sukūrusi seriją darbų naudodama šį būdą, tačiau vienų prailgusių atostogų metu karštoje Italijoje, būdama prie jūros, ėmiau svarstyti, ką galėčiau nuveikti. Nieko daugiau neturėjau, tik laikraštį, tad sugalvojau, kad galbūt siūlus galima pasidaryti iš jo. Sukarpiau siauromis juostelėmis, susukau ir susivyniojau laikraštinių siūlų kamuoliuką. Grįžusi į studiją Berlyne sugalvojau, kad iš kiekvieno spaudos leidinio „siūlų“ galima padaryti tokio formato, koks yra tas leidinys, paveikslą. Taip ekspozicijoje matome, kad skirtingi leidiniai ir iš jų pagaminti „siūlai“ yra ne tik skirtingo formato, bet ir skirtingo atspalvio. Į paveikslus sudėtas tik to laikraščio ar žurnalo turinys. Taip gimsta „Žinios iš antrų rankų“. Gaila, išsukti ir perskaityti tai, kas buvo parašyta, nebebūtų įmanoma. Tam tiktų tik senasis, autentiškas, siūlų susukimas ant laikraščio skiautės.

J. N. Artėjant pokalbiui prie pabaigos – paskutinis klausimas: ką norėtumėte pasakyti susirinkusiems, ko galbūt nepaklausiau?

A. W. Norėčiau palinkėti visiems išdrįsti – pabandyti kurti, atrasti ir pinti savo kūrybiškumo gijas. Bet kokia kūryba – tapyba, siūlai ar bet kas kita – yra tarsi meditacija, didelis džiaugsmas. Tiesiog – išdrįsti daryti kažką, ko niekada anksčiau nedarėme.

* * *

Parodą Utenos kraštotyros muziejuje, Utenio a. 3, galima aplankyti iki 2024 m. rugpjūčio 18 d. Naudokitės proga, nes darbai, atkeliavę iš Marijampolės, vėliau važiuos į Kėdainius, o po to – į Vokietiją. Galėsite sekti jų kelią ir Almyros bei Thomo Weigel kūrybą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ir pabandykite įsiklausyti į menininkės patarimą: turėti drąsos daryti tai, ko anksčiau niekada nedarėme. Tai atskleidžia kūrybiškumą ir suteikia laisvės.

*

Platinti ar kitaip naudoti galima tik gavus teksto autorės sutikimą