Lietuvos išskirtinių pasiekimų tarnyba 100-to stulų instaliaciją įtraukė į pasiekimus. Tai ir dar daugiau vis dar galite pamatyti Utenos kraštotyros muziejuje!

www.lipt.lt

Stula – tarnystės, tikėjimo ir vilties ženklas

Muziejuje eksponuojama išskirtinė paroda, skirta Panevėžio vyskupijos 100-mečiui. Joje pristatoma 100 stulų ekspozicija – šimtas liturginių drabužių, kurių kiekvienas turi savitą istoriją, o juos visus jungia gili dvasinė prasmė.

Stula – tai siaura audinio juosta, tačiau jos simbolinė reikšmė gerokai pranoksta jos išvaizdą. Ji primena kunigo pašaukimą, tarnystę Dievui ir žmogui, gailestingumą bei atsakomybę už tuos, kuriems reikia dvasinės pagalbos.

Stula jungia dangų ir žemę, altorių ir kasdienybę, Dievo šventumą ir žmogaus trapumą. Ji simbolizuoja ne valdžią ar garbę, bet tarnystę – pašaukimą būti šalia žmogaus džiaugsme ir skausme, padėti jam ieškoti tikėjimo, vilties ir susitaikymo. Kiekvieną kartą užsidėdamas stulą kunigas tarsi iš naujo prisimena Kristaus žodžius: „Mano jungas švelnus ir mano našta lengva“ (Mt 11, 30).

Liturginiai drabužiai Bažnyčioje nėra vien puošmena. Jie kalba apie Kristų, tikėjimą ir žmogaus pašaukimą. Stula lydi kunigą atliekant svarbiausias jo tarnystės pareigas: klausant išpažinčių, teikiant Sutaikinimo sakramentą, aukojant šv. Mišias ir meldžiantis už gyvuosius bei mirusiuosius. Ji primena, kad kunigas pats nėra gailestingumo šaltinis – jis yra Kristaus, vienintelio galinčio atleisti nuodėmes, tarnas.

Ar žinojote, kad stulos spalva taip pat turi ypatingą reikšmę? Liturginės spalvos atspindi skirtingus Bažnyčios gyvenimo momentus, tikėjimo slėpinius ir dvasines nuotaikas.

• Balta – šviesos, džiaugsmo, tyrumo ir prisikėlimo spalva. Ji liudija krikščioniškąją viltį, kad paskutinis žodis priklauso ne mirčiai, o gyvenimui.

• Raudona – Kristaus kraujo, kankinių aukos ir Šventosios Dvasios ugnies spalva. Ji primena meilę, reikalaujančią drąsos, pasiaukojimo ir ištikimybės.

• Žalia – augimo, gyvybės ir vilties spalva. Ji simbolizuoja tikėjimą, kuris stiprėja kasdienybėje, per mažus, bet prasmingus darbus ir ištikimybę savo pašaukimui.

• Violetinė – atgailos, susikaupimo ir laukimo spalva. Ji kviečia pažvelgti į save, atsigręžti į Dievą ir pasitikėti Jo gailestingumu, kuris pranoksta žmogaus nuodėmę.

• Rožinė – džiaugsmo ir vilties ženklas advento bei gavėnios laikotarpiu. Ji primena, kad net laukiant ar atgailaujant galima pajusti artėjančio džiaugsmo šviesą.

• Juoda – rimties, gedulo ir žmogaus trapumo simbolis. Ji primena mirties tikrovę, tačiau krikščioniškame tikėjime mirtis nėra pabaiga – ją nušviečia prisikėlimo pažadas.

• Auksinė – dangaus šlovės, iškilmingumo ir Dievo Karalystės didybės simbolis. Tam tikromis iškilmėmis auksiniai liturginiai drabužiai gali pakeisti kitas liturgines spalvas.

Kiekviena spalva pasakoja savitą istoriją. Viena kviečia džiaugtis, kita – susimąstyti, trečia primena apie auką, o dar kita – apie viltį, kuri neapleidžia net sunkiausiomis akimirkomis.

Kviečiame apžiūrėti šią šimto stulų ekspoziciją ir įsižiūrėti į jų spalvas, raštus bei detales. Galbūt atrasite ne tik skirtingų laikotarpių liturginio meno grožį, bet ir prasmes, kurios skatina susimąstyti apie tikėjimą, tarnystę ir žmogaus santykį su Dievu.

Stula – tai tylus, bet prasmingas pamokslas. Apie tarnystę, kuri kyla iš meilės, apie gailestingumą, kuris suteikia viltį, ir apie tikėjimą, vedantį nuo aukos į prisikėlimą. Tai priminimas, kad tikroji tarnystės didybė slypi ne žmogaus galioje, bet jo gebėjime tarnauti kitam.