2023 m. lapkričio 11 d.–2024 m. sausio 1 d. Utenos kraštotyros muziejuje paroda „Tylūs istorijos liudytojai: I–XV a. radiniai iš Narkūnų piliakalnio“

Utenos kraštotyros muziejaus padalinys Tradicinių amatų centras „Svirnas“ įgyvendina projektą „Tylūs istorijos liudytojai“. Jaunųjų amatininkų, menininkų, kūrėjų karta domisi simboliais, ženklais, artefaktais, kodų junginiais iš praeities, kuriais naudojantis būtų galima kurti Utenos apskrities identiteto komunikavimo priemones, ypač svarbias kultūros egzistavimui ir tęstinumui.

Dažnai susiduriame su krašto kultūrinio tapatumo savasties paieškomis. Vienas iš mus dominančių objektų – Utenos regionui ir Lietuvos valstybės kūrimuisi ypatingą reikšmę turėjęs ankstyvojo periodo Narkūnų piliakalnis, davęs užuomazgą Utenos miestui.

Narkūnų vietovė yra apie 3 km į pietvakarius nuo Utenos. Kairėje Utenos–Pakalnių kelio pusėje yra archeologinių paminklų kompleksas, kurį sudaro du vienas prieš kitą stūksantys piliakalniai, į vakarus nuo jų išlikusi senovinė gyvenvietė ir apie 700 m į rytus nuo piliakalnių XIV–XV a. senkapiai. Anksčiausiai ir daugiausia dėmesio sulaukė piliakalniai, dėl nevienodo dydžio vadinami didžiuoju ir mažuoju. Pirmasis neretai laikomas Utenio pilimi, antrasis – jo kapu. Labai svarbūs P. Vilčinsko 1835 m. šioje vietoje atlikti kasinėjimai. Būtent Narkūnuose jis norėjo rasti Utenio pilį. Mažajame piliakalnyje nieko neaptiko, o didžiajame rado storą kultūrinį sluoksnį. Aptikus kultūrinį sluoksnį, uždrausta dirbti žemės darbus, senoji gyvenvietė drauge su piliakalniais imta saugoti, kad nebūtų toliau ardoma. M. Balinskis teisingai aprašo Narkūnų piliakalnius ir lygina juos net su Vilniaus ir Kernavės piliakalniais. Vėliausia sužinota apie senkapius: iki 1976 m. vasaros archeologai apie juos neturėjo jokių duomenų. Tik pradėjus sistemingai 1975–1978 m. tyrinėti šį archeologinį kompleksą, nustatyta senkapių vieta, ir jie buvo ištirti. Narkūnų senkapį tyrinėjo Regina Volkaitė-Kulikauskienė, A. Luchtanas, žemės kasimo darbus atliko Valstybinio Vilniaus universiteto I kurso studentai istorikai bei Utenos antrosios vidurinės mokyklos mokiniai. (Lietuvos archeologija Nr. 5, 1986 m.).

„Šis piliakalnis yra vienas ryškiausių viso Utenos krašto simbolių. Piliakalnis (Utenio pilis, Didysis piliakalnis) datuojamas I tūkst. pr. Kr. pradžia–II a. ir XIV–XV a. pradžia. Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, Utenėlės upės kairiajame krante. Spėjama, kad XIII a. čia stovėjo Nalšios kunigaikščio Daumanto pilis, prie kurios ir kūrėsi gyvenvietė, davusi užuomazgą Utenos miestui. Pilį 1433 m. sudegino Livonijos ordinas. 1998 05 19 LR Vyriausybės nutarimu piliakalnis paskelbtas kultūros paminklu. Paminklo teritorijos plotas – 4,8 ha.“ (Prof. V. Vaitkevičius).

Istorijos ir archeologijos duomenys leidžia atskleisti ir parodyti, kuo saviti ir ypatingi Utenos apskrities amatai, išryškinti, kokios prasmės glūdi technologiniuose gamybos procesuose, atkreipti dėmesį į amatų vaidmenį formuojantis baltų visuomenės sluoksniams ir socialinėms struktūroms.

Pasak archeologės habilituotos istorijos mokslų daktarės R. Volkaitės-Kulikauskienės, 1975–1978 m. tyrinėjusios Narkūnų piliakalnio aplinką, „aptikti taikomosios dailės pavyzdžiai, kauliniai smeigtukai, žalvario dirbiniai, gausios liejimo formos, įvairūs tigliai, samteliai, keramikos šukės rodo, jog piliakalnyje buvo net savotiškas amatininkystės centras“. (1986 m. Lietuvos archeologija Nr. 5, 43 psl.).

Ekspozicijoje pristatomi Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologijos fonduose saugomi eksponatai, rasti R. Volkaitės-Kulikauskienės 1975–1978 m. tyrinėjant Narkūnų piliakalnį ir senkapį (u. k. 24062), Utenos rajono sav., Leliūnų sen.

Projektas skirtas Aukštaitijos metams paminėti.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Utenos rajono savivaldybė.