2026 m. rugpūčio–lapkričio mėnesiai Utenos kraštotyros muziejuje paroda „PER AMŽIŲ. AMEN“, kuri kviečia leistis į kelionę po šimtmetį menantį Panevėžio vyskupijos paveldą.

„Per amžių. Amen“ – paroda apie tikėjimą, atmintį ir šimtmetį išlikusias vertybes

     Kiek daug žmogui gali reikšti tikėjimas? Vienam – tai kasdienė malda, kitam – viltis sunkiausią gyvenimo akimirką, trečiam – vaikystės prisiminimai apie sekmadienius bažnyčioje, varpų skambesį ar švenčių laukimą. Tikėjimas žmonijai visuomet buvo daugiau nei religija. Jis tapo dvasinės stiprybės, bendruomenės vienybės ir tautos tapatybės pagrindu, padėjusiu žmonėms išgyventi karus, okupacijas, netektis ir permainas.

    Net ir rečiau bažnyčią lankantis žmogus sunkiai paneigtų, kad įžengus į maldos namus apima ypatinga būsena. Nuo seniausių laikų bažnyčios buvo kuriamos kaip vieta, kur žmogus galėtų patirti dangaus artumą žemėje. Didingi altoriai, šimtmečius menantys paveikslai, relikvijos, žvakių šviesa, kunigų liturginiai drabužiai, sakralinės giesmės ir apeigų rimtis sukuria pakilią atmosferą, kurioje susilieja menas, istorija ir tikėjimas. Kiekvienas bažnyčios daiktas čia turi ne tik praktinę paskirtį, bet ir simbolinę prasmę. Didžiųjų religinių švenčių metu jos pasipuošdavo dar įspūdingiau – gėlėmis, žvakėmis, vėliavomis, procesijų kryžiais ir kitais apeiginiais simboliais. Būtent šį sakralinio paveldo pasaulį atveria Utenos kraštotyros muziejaus paroda–laikina ekspozicija „Per amžių. Amen“, skirta Panevėžio vyskupijos įkūrimo šimtmečiui. 1926 m. balandžio 4 d. popiežiaus Pijaus XI apaštališkąja konstitucija Lituanorum gente buvo įsteigta Panevėžio vyskupija, tapusi svarbia šiaurės rytų Lietuvos dvasinio gyvenimo dalimi. Per šimtą metų ji išgyveno valstybės kūrimąsi, karus, sovietinę okupaciją, Bažnyčios persekiojimus, nepriklausomybės atkūrimą ir šiandien vienija devynis dekanatus, tarp jų – ir Utenos. Šis šimtmetis – tai ne tik datos istorijoje. Tai tūkstančių tikinčiųjų, kunigų tarnystės, parapijų gyvenimo ir išsaugotų vertybių istorija. Parodos pavadinimas „Per amžių. Amen“ pasirinktas neatsitiktinai. Žodis „amžių“ čia simbolizuoja ne vien šimtmetį, kurį mini Panevėžio vyskupija. Jis kalba apie tikėjimą, keliaujantį per amžius – iš kartos į kartą, apie išsaugotą dvasinį ir kultūrinį paveldą, kuris išlieka nepaisant karų, okupacijų, gaisrų ar besikeičiančių epochų. Tikėjimas gyvuoja ne tik žmonių širdyse – jis gyvena ir daiktuose, perduodamuose iš kartos į kartą. Rengiant parodą–laikiną ekspoziciją muziejaus darbuotojai daugiau kaip mėnesį lankė Utenos dekanato parapijas. Jie bendravo su kunigais, parapijų bendruomenėmis, bažnyčių prižiūrėtojais, ieškojo išskirtinių eksponatų, klausėsi istorijų, fiksavo prisiminimus. Ne vienas sakralinis daiktas buvo nukeltas iš aukštų bažnyčių bokštų ir palėpių, surastas zakristijose ar rūsiuose, kur buvo saugomas dešimtmečius. Kiekvienas daiktas buvo atsargiai supakuotas, atvežtas į muziejų ir tapo šios išskirtinės ekspozicijos dalimi.

    Parodoje eksponuojamos sakralinės vertybės iš daugiau kaip dešimties Utenos dekanato parapijų. Lankytojai išvys liturginius indus – taures, patenas, monstrancijas, smilkytuvus, relikvijorius, šventinto vandens indus, procesijų kryžius, žvakides, altorių puošybos elementus, senąsias skulptūras, šventųjų paveikslus, liturgines knygas, bažnytines vėliavas, rankų darbo tekstilę, kunigų liturginius drabužius – arnotus, stulas, dalmatikas, kapas, cingulus, manipulus bei kitus apeiginius reikmenis. Daugelis jų yra ne tik meninės, bet ir didelės istorinės vertės kūriniai, pasakojantys kiekvienos parapijos istoriją. Svarbią vietą ekspozicijoje užima ir iškilūs dvasininkai, palikę ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Vienas jų – arkivyskupas Mečislovas Reinys, kilęs iš Utenos krašto. Filosofas, profesorius, pedagogas, užsienio reikalų ministras ir vienas ryškiausių XX a. Lietuvos dvasininkų, sovietų valdžios buvo suimtas už ištikimybę Bažnyčiai ir tikėjimui. Jis mirė Vladimiro kalėjime Rusijoje, o šiandien yra laikomas dvasinės stiprybės, pasiaukojimo ir ištikimybės savo vertybėms simboliu.

    Parodoje taip pat eksponuojami kunigo Povilo Klezio asmeniniai daiktai. Daugelio uteniškių atmintyje jis išliko kaip nuoširdus, žmonėms artimas kunigas, gebėjęs telkti bendruomenę ir tapęs neatsiejama Utenos krašto dvasinio gyvenimo dalimi. Greta jų pristatomos ir kitų kunigų bei parapijų išsaugotos vertybės, menančios skirtingus istorijos laikotarpius. Utenos krašto bažnyčių istorija nėra vien pakilimų istorija. Per šimtmečius ne viena medinė šventovė buvo sunaikinta gaisrų ar karų metu, tačiau žmonių tikėjimas visuomet padėdavo jas atkurti. Kartu su naujomis bažnyčiomis buvo statomi altoriai, liejami varpai, kuriami paveikslai, siuvinėjami liturginiai drabužiai. Todėl šiandien išlikę sakraliniai daiktai yra ne tik religiniai objektai – jie yra tylūs žmonių tikėjimo, pasiaukojimo ir bendruomeniškumo liudytojai. Ši paroda pasakoja ne vien apie bažnytinį paveldą. Ji pasakoja apie žmogų – jo tikėjimą, viltį, baimę, džiaugsmą ir pasitikėjimą. Apie kunigus, lydėjusius žmones svarbiausiomis gyvenimo akimirkomis. Apie parapijas, tapusias bendruomenių širdimi. Ir apie daiktus, kuriuose slypi ne vien medžiaga ar meninė vertė, bet ir šimtmečius saugoma atmintis. Kartais vienas liturginis indas, kuklus kryželis ar maldaknygė gali papasakoti daugiau nei storas istorijos vadovėlis. Jie byloja apie rankas, kurios juos laikė, apie maldas, kurios buvo kalbamos, apie žmones, kurie tikėjo net tada, kai tikėti buvo draudžiama. „Per amžių. Amen“ – tai ne tik paroda. Tai pagarbos ženklas Panevėžio vyskupijos šimtmečiui,              Utenos dekanato parapijoms, jų kunigams ir bendruomenėms, išsaugojusioms tai, kas brangiausia. Tai pasakojimas apie tikėjimą, kuris išlieka ne vien žmonių širdyse, bet ir jų kuriamame bei saugomame pavelde – per amžius.

Šaltiniai:

Panevėžio vyskupijos kurija. „Panevėžio vyskupijos istorija (https://www.paneveziovyskupija.lt/istorija/);

Visuotinė lietuvių enciklopedija. „Panevėžio vyskupija“ (https://www.vle.lt/straipsnis/panevezio vyskupija/);

Visuotinė lietuvių enciklopedija. „Mečislovas Reinys“ (https://www.vle.lt/straipsnis/mecislovas-reinys/).