Tarpukariu Utena neturėjo laikraščio, todėl šio laikotarpio gyvenimas atkuriamas iš dokumentų bei nuotraukų. Apie Uteną rašė ir krašto spauda. 1933 m. „Lietuvos aido“ Nr. 233 buvo skirtas Utenos kraštui. Apie Uteną viename straipsnyje buvo rašoma: „...Utenos miestas ypač paskutiniais metais žymiai auga savo didumu, grožiu ir tautiškumu“, o žurnale „Mūsų dienos“ rašoma, kad „turbūt nėra labiau romantiško miesto Lietuvoje kaip Utena. Tai, gali sakyti, pats „paslankiausias“ miestas, kuris nejučiom pakeitė savo būtovę, persikeldamas net 4 kilometrus į šiaurę nuo tos vietos, kur miesto senovėje būta. „Mirusios“ senos Utenos archaiologiniai (kalba netaisyta) palaikai tebegaivina vietos žmonėse pasakas, padavimus, o gal net tikruosius praeities atsiminimus, kurie apipina Utenos miestą romantikos aureole.“
Muziejus. 1936 m. Muziejui buvo paskirtas nemažas kambarys naujoje Utenos pradžios mokykloje J. Basanavičiaus g. 32 (buvusi Rapolo Šaltenio progimnazija). Iki 1936 m. muziejus veikė privačiuose namuose, kur buvo įsikūrusi pirmoji Utenos pradžios mokykla (namai Aušros ir Vyžuonų gatvėse, neišlikę). Muziejaus vedėju buvo paskirtas Antanas Namikas. Jis įrengė vitrinas, eksponatus kabino ant sienų, eksponavo ant stalų ir palangių, pats ir inventorino. Už vadovavimą muziejui atlyginimo negavo, atvirkščiai – dalį mokyklų inspektoriaus atlyginimo jis išleisdavo vertingiems eksponatams pirkti, nes lėšų eksponatams įsigyti apskrities valdyba beveik neskyrė. Iki 1940 m. buvo suinventorinta 740 eksponatų.
Švietimas. 1936 m. baigtos statyti dvi šešių skyrių pradžios mokyklos. „Saulės“ gimnazijos mokiniai ir toliau mokėsi dvaro rūmuose. Pastatas 1931 m. buvo rekonstruotas, nebeliko savitos architektūros – kolonų ir balkono. Nuo 1932 m. Utenoje veiklą pradėjo Jono Basanavičiaus liaudies universitetas, kurį galėjo lankyti bet kuris lavintis norintis suaugęs uteniškis.
Kultūra ir visuomeninis gyvenimas. 1933 m. birželio 15 d. atidaryti Šaulių namai, ta proga į Uteną atvyko ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, LŠS vadas Antanas Žmuidzinavičius, karo komendantas pulkininkas Pranas Saladžius ir kiti. Kiemelyje priešais šaulių namų fasadą prezidento vardo dienos proga buvo pasodintas ąžuoliukas. Šaulių namai tapo viso miesto ir apskrities kultūros centru. Čia vyko teatro vaidinimai, koncertai, skaitomos paskaitos. 1934 m. ant postamento carui Aleksandrui II skulptorius Boleslovas Plungė pastatė paminklą Jonui Basanavičiui. Nuo 1916 m. veikė lietuvių katalikų jaunimo sąjungos „Pavasario“ kuopa, įkurta kunigo Vladislovo Butvilos. 1936 m. kuopai priklausė daugiau kaip 600 narių, katalikiškai jaunimo organizacijai ateitininkams, veiklą pradėjusiems „Saulės“ progimnazijoje (1919–1920) – 120 narių. Didžiąją skautų organizacijos dalį sudarė mokiniai, Utenoje buvo įkurtos jūrų skautų ir oro skautų skiltys. Jaunalietuvių (lietuvių tautinės jaunuomenės sąjunga „Jaunoji Lietuva“) organizacija buvo labai negausi, bet 1938 m. Utenoje jiems pavyko surengti Aukštaičių apygardos dainų šventę. Labai aktyviai veikė Utenos šauliai – vaidino teatre, suorganizavo chorą, vadovaujamą Vinco Grigaliūno, turėjo savo sporto klubą „Šaulys“, Rašėje ir Narkūnuose rengė Jonines. Į šaulių suorganizuotą Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio minėjimą atvyko prezidentas Antanas Smetona ir kiti svarbūs valstybės pareigūnai. Knygas uteniškiai pirko Lietuvos katalikų mokytojų sąjungos knygyne „Žibintas“ (dabar – Utenos kolegijos pastatas), kurio įsteigėjas buvo mokytojas Juozas Namikas, o ilgametis vedėjas J. Kazickas, ir Jono Stankūno knygų kioske Basanavičiaus–Putvinskio (dabar – Maironio) tarpugatvyje. Apie 1932 m. žydai įsteigė kino teatrą „Orionas“, bet gyvavo jis tik dvejus metus. „Pažangos“ bendrovė užsiėmė laikraščių ir žurnalų platinimu. Žydų jaunimas buvo susibūręs į „Makabi“ futbolo komandą.
Sveikatos apsauga. 1932 m. rekonstruota ligoninė. Nuo 1931 m. vaikų gydytoja dirbo Nina Aleksejeva. 1933 m. pradėjo dirbti gydytojas Antanas Grigelis. Jis buvo pirmasis ligoninės rentgenologas, jo žmona Birutė Kairiūnaitė buvo stomatologė. 1939 m. Utenos mieste dirbo 10 gydytojų, 4 dantų gydytojai, 6 žydų tautybės gydytojai dirbo privačiai. Ligoninėje dirbo 6 gydytojai, 5 gailestingosios seserys, 2 akušerės.
Socialinė apsauga. Švietimo draugijos „Saulė“ Utenos skyrius šalia gimnazijos įkūrė vaikų darželį ir bendrabutį mergaitėms. Darželio vaikais ir bendrabučio auklėtinėmis rūpinosi vienuolės iš Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolijos. Jos buvusio dvaro pastatuose įkūrė ir senelių bei našlaičių prieglaudą. 1933 m. prieglaudoje gyveno 50 našlaičių, lėšas jai išlaikyti skyrė Utenos apskrities valdyba.
Miesto plėtra. Nuo 1932 m. pradėti rengti gatvių tvarkymo projektai, pagal kuriuos numatyta tiesinti gatvių trasas, gerinti jų nuolydžius. Naujai tiesiamos gatvės turėjo patogiau sujungti atskiras miesto dalis. Pagal „Mūro įstatymą“ per keletą metų buvo nugriauta apie 60 lūšnų, sandėlių, o vietoj jų aplink Utenio aikštę iškilo mūriniai pastatai. Miestas užėmė 198 ha, jame buvo 40 gatvių, jų ilgis 25,2 km. Didelė dalis gatvių buvo išgrįstos. Visose tvarkomose gatvėse padaryti betoniniai šaligatviai. 1932 m. Kauno–Daugpilio trakte, Utenos miesto teritorijoje, paklota 1,5 km asfalto dangos. 1933 m. birželio 15 d. Utenoje atidaryti Šaulių namai. 1933 m. pastatyti Lietuvos banko Utenos skyriaus rūmai. Pastatą suprojektavo architektas M. Songaila, statė ir įrangą tiekė 15 Lietuvos ir užsienio bendrovių bei firmų. 1938 m. pastatyta moderni miesto pirtis – pirmoji tokio pobūdžio Lietuvoje. 1935 m. ištiesinta Krašuonos upės vaga. Vietoj medinio tilto per J. Basanavičiaus gatvę buvo pastatyti gelžbetonio tiltai per V. Putvinskio ir J. Basanavičiaus gatves. Augo gyventojų skaičius, buvo rūpinamasi žmonių reikmėmis, miestas darėsi gražesnis. Savivaldybė iš dvarininkų Balsevičių miestelėnų reikmėms nupirko Vyžuonėlio ir Dauniškio ežerus ir juose įrengė viešas maudykles. Gaisrus gesino gaisrininkų savanorių draugijos (GSD) komanda, jos būstinė iki 1940 m. buvo Šaulių namuose. Gesinti gaisrų gaisrininkai važiavo ne tik arkliais, bet ir automobiliu. 1936 m. Utenoje gyveno 5550 gyventojų, per trejus metus jų padaugėjo iki 6276.
Ekonomika, transportas, prekyba
1932 m. gruodžio 4 d. Utenoje buvo įsteigtas Lietuvių verslininkų sąjungos Utenos skyrius. Pirmininku išrinktas Jonas Tidikis. 1937 m. gruodžio 4 d. skyrius, minėdamas penkerių metų sukaktį, suruošė didelę lietuvių verslininkų šventę ir išleido specialų Utenai skirtą lietuvių verslininkų laikraščio „Verslas“ numerį. 1937 m. Lietuvių verslininkų sąjungos Utenos skyriui priklausė apie 80 narių. Utenoje buvo galima nusipirkti audinių, kailių, gatavų drabužių, baldų ir kanklių, įvairių maisto produktų, daržovių sėklų, betono dirbinių, veikė malūnas, šaltkalvio dirbtuvės, bene žymiausios įmonės buvo Jono Tidikio ir Balio Lasio „Mašinų mechaniška dirbtuvė“, Juozo Bradelio „Elektro-mechaniška dirbtuvė“ ir Kaušylos žemės ūkio technikos ir malūnų turbinų gamykla, uteniškiai galėjo pasisiūti rūbų, apsikirpti garsioje Prano Sabalio kirpykloje, nueiti į „Visuomenės“ restoraną ar į „Metropolį“. Visą parą buvo tiekiama šviesa, už kilovatą mokama 1,3 Lt. Keleivius aptarnavo privati autobusų stotis. Iki 1932 m. beveik visa Utenos prekyba, amatai, pramonė buvo žydų rankose. Žydai supirkinėjo linus, sėmenis, javus, išdirbo odą ir kailius, turėjo tekstilės dažyklą, karšyklą, veltinių dirbtuves, batų siuvyklas. Žydų parduotuvėse buvo galima įsigyti įvairių prekių: nuo saldainių iki skardos dirbinių. Daug žydų buvo puikūs dailidės, staliai, siuvėjai, kalviai, užsakymus atlikdavo laiku ir kokybiškai. Žydams priklausė elektros stotis, valcų malūnas, lentpjūvė (dabartinėje K. Donelaičio g.), Kauno ir Sodo g. sankryžoje stovėjo Gordono viešbutis (pastatas nugriautas tik 1986 m.), Šmuilos Lipčico restoranas ir viešbutis veikė dabartinio Registrų centro pastato vietoje. 1921 m. Utenoje gimė ir iki 1935 m. gyveno Boruchas Lacas, vėliau garsus kardiologas.
Emigracija
1937 m. iš Utenos apskrities į Vakarus išvyko 52, 1938 m. – 33 ir 1939 m. – 18 žmonių. 1939 m. iš Utenos apskrities daugiausia emigravo į Argentiną (8), JAV (4), Pietų Afriką (2).
Šis dešimtmetis Utenai buvo klestėjimo metas, todėl ir teksto niekaip nepavyko parašyti trumpo. Ačiū visiems, kurie perskaitė iki galo. O dar išsamiau apie ikikarinės Utenos kultūrinį, ūkinį, visuomeninį gyvenimą ir žymias asmenybes galite sužinoti Muziejaus Utenos miesto istorijos ekspozicijoje.
Parengė Bronislava Juknevičienė.
Eksponatai iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo.
Parengta pagal medžiagą, surinktą iš įvairių šaltinių, ruošiant Utenos miesto istorijos ekspoziciją.
