Muziejui 95!

Tarpukariu Utena neturėjo laikraščio, todėl šio laikotarpio gyvenimas atkuriamas iš dokumentų bei nuotraukų. Apie Uteną rašė ir krašto spauda. 1933 m. „Lietuvos aido“ Nr. 233 buvo skirtas Utenos kraštui. Apie Uteną viename straipsnyje buvo rašoma: „...Utenos miestas ypač paskutiniais metais žymiai auga savo didumu, grožiu ir tautiškumu“, o žurnale „Mūsų dienos“ rašoma, kad „turbūt nėra labiau romantiško miesto Lietuvoje kaip Utena. Tai, gali sakyti, pats „paslankiausias“ miestas, kuris nejučiom pakeitė savo būtovę, persikeldamas net 4 kilometrus į šiaurę nuo tos vietos, kur miesto senovėje būta. „Mirusios“ senos Utenos archaiologiniai (kalba netaisyta) palaikai tebegaivina vietos žmonėse pasakas, padavimus, o gal net tikruosius praeities atsiminimus, kurie apipina Utenos miestą romantikos aureole.“

Muziejus. 1936 m. Muziejui buvo paskirtas nemažas kambarys naujoje Utenos pradžios mokykloje J. Basanavičiaus g. 32 (buvusi Rapolo Šaltenio progimnazija). Iki 1936 m. muziejus veikė privačiuose namuose, kur buvo įsikūrusi pirmoji Utenos pradžios mokykla (namai Aušros ir Vyžuonų gatvėse, neišlikę). Muziejaus vedėju buvo paskirtas Antanas Namikas. Jis įrengė vitrinas, eksponatus kabino ant sienų, eksponavo ant stalų ir palangių, pats ir inventorino. Už vadovavimą muziejui atlyginimo negavo, atvirkščiai – dalį mokyklų inspektoriaus atlyginimo jis išleisdavo vertingiems eksponatams pirkti, nes lėšų eksponatams įsigyti apskrities valdyba beveik neskyrė. Iki 1940 m. buvo suinventorinta 740 eksponatų.

Švietimas. 1936 m. baigtos statyti dvi šešių skyrių pradžios mokyklos. „Saulės“ gimnazijos mokiniai ir toliau mokėsi dvaro rūmuose. Pastatas 1931 m. buvo rekonstruotas, nebeliko savitos architektūros – kolonų ir balkono. Nuo 1932 m. Utenoje veiklą pradėjo Jono Basanavičiaus liaudies universitetas, kurį galėjo lankyti bet kuris lavintis norintis suaugęs uteniškis.

Kultūra ir visuomeninis gyvenimas. 1933 m. birželio 15 d. atidaryti Šaulių namai, ta proga į Uteną atvyko ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, LŠS vadas Antanas Žmuidzinavičius, karo komendantas pulkininkas Pranas Saladžius ir kiti. Kiemelyje priešais šaulių namų fasadą prezidento vardo dienos proga buvo pasodintas ąžuoliukas. Šaulių namai tapo viso miesto ir apskrities kultūros centru. Čia vyko teatro vaidinimai, koncertai, skaitomos paskaitos. 1934 m. ant postamento carui Aleksandrui II skulptorius Boleslovas Plungė pastatė paminklą Jonui Basanavičiui. Nuo 1916 m. veikė lietuvių katalikų jaunimo sąjungos „Pavasario“ kuopa, įkurta kunigo Vladislovo Butvilos. 1936 m. kuopai priklausė daugiau kaip 600 narių, katalikiškai jaunimo organizacijai ateitininkams, veiklą pradėjusiems „Saulės“ progimnazijoje (1919–1920) – 120 narių. Didžiąją skautų organizacijos dalį sudarė mokiniai, Utenoje buvo įkurtos jūrų skautų ir oro skautų skiltys. Jaunalietuvių (lietuvių tautinės jaunuomenės sąjunga „Jaunoji Lietuva“) organizacija buvo labai negausi, bet 1938 m. Utenoje jiems pavyko surengti Aukštaičių apygardos dainų šventę. Labai aktyviai veikė Utenos šauliai – vaidino teatre, suorganizavo chorą, vadovaujamą Vinco Grigaliūno, turėjo savo sporto klubą „Šaulys“, Rašėje ir Narkūnuose rengė Jonines. Į šaulių suorganizuotą Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio minėjimą atvyko prezidentas Antanas Smetona ir kiti svarbūs valstybės pareigūnai. Knygas uteniškiai pirko Lietuvos katalikų mokytojų sąjungos knygyne „Žibintas“ (dabar – Utenos kolegijos pastatas), kurio įsteigėjas buvo mokytojas Juozas Namikas, o ilgametis vedėjas J. Kazickas, ir Jono Stankūno knygų kioske Basanavičiaus–Putvinskio (dabar – Maironio) tarpugatvyje. Apie 1932 m. žydai įsteigė kino teatrą „Orionas“, bet gyvavo jis tik dvejus metus. „Pažangos“ bendrovė užsiėmė laikraščių ir žurnalų platinimu. Žydų jaunimas buvo susibūręs į „Makabi“ futbolo komandą.

Sveikatos apsauga. 1932 m. rekonstruota ligoninė. Nuo 1931 m. vaikų gydytoja dirbo Nina Aleksejeva. 1933 m. pradėjo dirbti gydytojas Antanas Grigelis. Jis buvo pirmasis ligoninės rentgenologas, jo žmona Birutė Kairiūnaitė buvo stomatologė. 1939 m. Utenos mieste dirbo 10 gydytojų, 4 dantų gydytojai, 6 žydų tautybės gydytojai dirbo privačiai. Ligoninėje dirbo 6 gydytojai, 5 gailestingosios seserys, 2 akušerės.

Socialinė apsauga. Švietimo draugijos „Saulė“ Utenos skyrius šalia gimnazijos įkūrė vaikų darželį ir bendrabutį mergaitėms. Darželio vaikais ir bendrabučio auklėtinėmis rūpinosi vienuolės iš Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolijos. Jos buvusio dvaro pastatuose įkūrė ir senelių bei našlaičių prieglaudą. 1933 m. prieglaudoje gyveno 50 našlaičių, lėšas jai išlaikyti skyrė Utenos apskrities valdyba.

Miesto plėtra. Nuo 1932 m. pradėti rengti gatvių tvarkymo projektai, pagal kuriuos numatyta tiesinti gatvių trasas, gerinti jų nuolydžius. Naujai tiesiamos gatvės turėjo patogiau sujungti atskiras miesto dalis. Pagal „Mūro įstatymą“ per keletą metų buvo nugriauta apie 60 lūšnų, sandėlių, o vietoj jų aplink Utenio aikštę iškilo mūriniai pastatai. Miestas užėmė 198 ha, jame buvo 40 gatvių, jų ilgis 25,2 km. Didelė dalis gatvių buvo išgrįstos. Visose tvarkomose gatvėse padaryti betoniniai šaligatviai. 1932 m. Kauno–Daugpilio trakte, Utenos miesto teritorijoje, paklota 1,5 km asfalto dangos. 1933 m. birželio 15 d. Utenoje atidaryti Šaulių namai. 1933 m. pastatyti Lietuvos banko Utenos skyriaus rūmai. Pastatą suprojektavo architektas M. Songaila, statė ir įrangą tiekė 15 Lietuvos ir užsienio bendrovių bei firmų. 1938 m. pastatyta moderni miesto pirtis – pirmoji tokio pobūdžio Lietuvoje. 1935 m. ištiesinta Krašuonos upės vaga. Vietoj medinio tilto per J. Basanavičiaus gatvę buvo pastatyti gelžbetonio tiltai per V. Putvinskio ir J. Basanavičiaus gatves. Augo gyventojų skaičius, buvo rūpinamasi žmonių reikmėmis, miestas darėsi gražesnis. Savivaldybė iš dvarininkų Balsevičių miestelėnų reikmėms nupirko Vyžuonėlio ir Dauniškio ežerus ir juose įrengė viešas maudykles. Gaisrus gesino gaisrininkų savanorių draugijos (GSD) komanda, jos būstinė iki 1940 m. buvo Šaulių namuose. Gesinti gaisrų gaisrininkai važiavo ne tik arkliais, bet ir automobiliu. 1936 m. Utenoje gyveno 5550 gyventojų, per trejus metus jų padaugėjo iki 6276.

Ekonomika, transportas, prekyba

1932 m. gruodžio 4 d. Utenoje buvo įsteigtas Lietuvių verslininkų sąjungos Utenos skyrius. Pirmininku išrinktas Jonas Tidikis. 1937 m. gruodžio 4 d. skyrius, minėdamas penkerių metų sukaktį, suruošė didelę lietuvių verslininkų šventę ir išleido specialų Utenai skirtą lietuvių verslininkų laikraščio „Verslas“ numerį. 1937 m. Lietuvių verslininkų sąjungos Utenos skyriui priklausė apie 80 narių. Utenoje buvo galima nusipirkti audinių, kailių, gatavų drabužių, baldų ir kanklių, įvairių maisto produktų, daržovių sėklų, betono dirbinių, veikė malūnas, šaltkalvio dirbtuvės, bene žymiausios įmonės buvo Jono Tidikio ir Balio Lasio „Mašinų mechaniška dirbtuvė“, Juozo Bradelio „Elektro-mechaniška dirbtuvė“ ir Kaušylos žemės ūkio technikos ir malūnų turbinų gamykla, uteniškiai galėjo pasisiūti rūbų, apsikirpti garsioje Prano Sabalio kirpykloje, nueiti į „Visuomenės“ restoraną ar į „Metropolį“. Visą parą buvo tiekiama šviesa, už kilovatą mokama 1,3 Lt. Keleivius aptarnavo privati autobusų stotis. Iki 1932 m. beveik visa Utenos prekyba, amatai, pramonė buvo žydų rankose. Žydai supirkinėjo linus, sėmenis, javus, išdirbo odą ir kailius, turėjo tekstilės dažyklą, karšyklą, veltinių dirbtuves, batų siuvyklas. Žydų parduotuvėse buvo galima įsigyti įvairių prekių: nuo saldainių iki skardos dirbinių. Daug žydų buvo puikūs dailidės, staliai, siuvėjai, kalviai, užsakymus atlikdavo laiku ir kokybiškai. Žydams priklausė elektros stotis, valcų malūnas, lentpjūvė (dabartinėje K. Donelaičio g.), Kauno ir Sodo g. sankryžoje stovėjo Gordono viešbutis (pastatas nugriautas tik 1986 m.), Šmuilos Lipčico restoranas ir viešbutis veikė dabartinio Registrų centro pastato vietoje. 1921 m. Utenoje gimė ir iki 1935 m. gyveno Boruchas Lacas, vėliau garsus kardiologas.

Emigracija

1937 m. iš Utenos apskrities į Vakarus išvyko 52, 1938 m. – 33 ir 1939 m. – 18 žmonių. 1939 m. iš Utenos apskrities daugiausia emigravo į Argentiną (8), JAV (4), Pietų Afriką (2).

Šis dešimtmetis Utenai buvo klestėjimo metas, todėl ir teksto niekaip nepavyko parašyti trumpo. Ačiū visiems, kurie perskaitė iki galo. O dar išsamiau apie ikikarinės Utenos kultūrinį, ūkinį, visuomeninį gyvenimą ir žymias asmenybes galite sužinoti Muziejaus Utenos miesto istorijos ekspozicijoje.

Parengė Bronislava Juknevičienė.

Eksponatai iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo.

Parengta pagal medžiagą, surinktą iš įvairių šaltinių, ruošiant Utenos miesto istorijos ekspoziciją.

   1950 m. pertvarkius respublikos administracinį suskirstymą, Utena tapo rajono centru. Tuometinė valdžia turėjo ilgą pavadinimą –  Utenos rajono darbo žmonių deputatų tarybos (DŽDT) vykdomasi komitetas.  VK pirmininko pareigas 1950–1953 m. ėjo Vytautas Eidukaitis, jį pakeitė Jonas Bagdonas, 1956–1959 m. vykdomojo komiteto pirmininku dirbo Jonas Vainauskas, iki 1962 m. – Vytautas Sketeris. 1951–1960 m. buvo atstatyti per karą sugriauti namai, pertvarkytas miesto gatvių tinklas, numatyta pakeisti Tarybų aikštės (dabar – Utenio) formą, šiaurinę jos dalį apstatant, o pietų pakraščiu nutiesti naują gatvę nuo Molėtų gatvės iki gimnazijos, prie Molėtų gatvės numatyta įrengti pagrindinę turgaus aikštę, nes netoli buvo geležinkelio stotis. Nuo 1954 m. veikė Vaikų sporto mokykla, tais pačiais metais įkurta Medicinos mokykla, buvusi „Aušros“ pradinė mokykla tapo III-ąja vidurine mokykla (joje rusiškos klasės veikė nuo 1944 m., priestatas pastatytas vėliau). 1950 m. Utenoje, Aušros g., atidarytas pirmasis vaikų darželis, o 1960 m. J. Basanavičiaus g. – vaikų lopšelis, į kurį priimdavo 3–4 mėnesių amžiaus vaikus. 1957 m. vaikų darželis įsteigtas Užpaliuose. 1955 m. įsteigta psichoneurologinė ligoninė, 1959 m. – tuberkuliozinis dispanseris. Miesto infrastruktūra plėtėsi. 1956 m. sudarytas naujas miesto projektas (architektas A. Mačiulis). Plečiant Lietuvos pramonę, 1954 m. Uteną nutarta paversti regiono centru. Pirmoji pramonės įmonė Utenoje – 1960 m. pastatyta laboratorinių elektros krosnelių gamykla su cechu Narkūnų kaime. Ji gamino elektrines krosneles, džiovinimo spintas, elektrinius rankšluosčius. Utenos elektros tinklai, įkurti 1957 m., tvarkė elektros tiekimą rytų Lietuvos šiaurinėje dalyje. 1959 m. Utenoje surašyti 7158 gyventojai.

    Kaime gyvenimas buvo gerokai sunkesnis ir sudėtingesnis. Ginkluotas pasipriešinimas silpo, blėso tikėjimas, kad Amerika ateis į pagalbą Lietuvai kovoje su sovietais. Sparčiais tempais buvo kuriami kolūkiai, bet ne tokiais, kokių norėjo valdžia. Todėl 1951 m. spalio mėn. įvyko dar vienas plataus masto trėmimas – operacija „Осень“ (liet. osen, ruduo), kuris buvo skirtas buožėms ir tiems, kurie nestojo į kolūkius. Represijų, apgaulės, ekonominio ir psichologinio spaudimo priemonėmis 1952 m. pavyko sukolektyvinti apie 90% ūkių. Laikraščiai piešė idilišką kolektyvinio ūkininkavimo vaizdą, bet realybė tokia nebuvo. Atlygį už darbą mokėjo labai menką, pagrindinis pragyvenimo šaltinis kaimo žmonėms buvo pajamos iš asmeninių ūkių. Valdžia negailėjo tik garbės ir pagyrimo raštų (juos teikdavo net ir tremtiniams!), o dirbantieji turėjo raportais komunistų partijos suvažiavimams deklaruoti, kad jie dirba! Jau vyko šaltasis karas, iš anapus geležinės uždangos beveik neateidavo žinios apie gyvenimą nekomunistiniame pasaulyje. Jaunimas net negalėjo įsivaizduoti, kad vyksta „Formulės“ ir pasaulio futbolo čempionatai, suorganizuotas pirmasis „Eurovizijos“ dainų konkursas. Į Lietuvą dar buvo siunčiami laiškai iš tremties ir kalinimo vietų su didžiule viltimi sugrįžti į Tėvynę, nes tremtinių ir kalinių paleidimas po Stalino mirties (1953 m.) vyko lėtai. Valdžia tremtinius vertino kaip grėsmę, ypač jeigu jie reikalavo grąžinti tremties metu konfiskuotą turtą.  (Apie 50 000 tremtinių sovietinės Lietuvos valdžios iniciatyva, suderinus su Maskva, ilgai nebuvo leidžiama sugrįžti į Lietuvą, kai kurie taip ir negrįžo).

   1955 m. rudenį iš Spasko lagerio Karagandoje grįžo ilgametis Utenos apskrities viršininkas (1925–1934), vienas pirmųjų Lietuvos savanorių, majoras Jonas Motiejūnas-Valevičius (kalėjo nuo 1948 m. birželio). Muziejaus įkūrėjas Antanas Namikas tuo metu dar buvo tremtyje (ištremtas 1951 m., grįžo 1956 m.), tik jau buvo gavęs leidimą iš Krasnojarsko krašto persikelti į Irkutską pas dukrą Nijolę. Vienoje srities gyvenvietėje dėstė vokiečių kalbą, gūdžiame kaime, kur net laikraštis buvo retenybė, į lietuvių kalbą vertė Hermano Vartbergės kroniką. 1956 m. vasaros pabaigoje iš Omsko srities lagerių grįžo poetas Antanas Miškinis, vėl dirbo kūrybinį darbą, bet buvo priverstas pareiškimu spaudoje atlikti viešą atgailą dėl praeities „klaidų“.    

Šeštojo dešimtmečio viduryje lietuviai vėl važiavo į Sibirą, Uralą, Kazachstano stepes – tik šį kartą beveik savo noru. Po Stalino mirties į valdžią atėjęs Nikita Chruščiovas paskelbė šūkį „Pavyti ir pralenkti Ameriką!“. Buvo užsukta galinga sovietinės propagandos mašina – jaunimas, visų pirma komjaunuoliai, buvo kviečiami atsiliepti į komunistų partijos raginimą imtis naujo darbo – įsisavinti naujas žemes ir plėšinius, taip padidinant grūdų gamybą.  Aikštėse ir gatvėse buvo iškabinta gausybė plakatų su laimingais „komunizmo statytojų“ veidais. Darbo jėga iš Lietuvos, Utenos rajono taip pat, važiavo į atokiausius Sovietų Sąjungos kampelius. Tikroji tokio kvietimo kaina buvo slepiama po garsiais socializmo statybos šūkiais. Buvo išarti milijonai hektarų, bet dirvožemio sluoksnis buvo labai plonas, po kelerių metų jis visiškai sunyko, trūko technikos, sandėlių grūdams laikyti. Tūkstančiai tonų grūdų tiesiog puvo po atviru dangumi. Plėšinių vajus baigėsi.

Sovietų valdžia be propagandos niekaip neapsiėjo – net derliaus nuėmimo metu laukuose kolūkiečiai turėjo dalyvauti ­„politinformacinėse“ valandėlėse, kiekvieni kursai – mechanizatorių ar kolūkių pirmininkų – prasidėdavo politinio švietimo valandėlėmis, o LKP Utenos rajono komiteto darbuotojų pareigybių sąraše buvo propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjo pareigybė.

   1951 m. Muziejus persikėlė į patalpas J. Basanavičiaus g. Nr. 55 (dabar Nr. 64). Po metų direktore buvo paskirta aukštąjį universitetinį išsilavinimą turinti Janina Mykolaitienė. 1957 m. direktoriumi tapo Karolis Keras, iki tol dirbęs moksliniu bendradarbiu. K. Keras rūpinosi archeologiniais tyrinėjimais, pats dalyvavo kasinėjimuose Galelių ir Narkūnų piliakalnio gyvenvietėse, Pušaloto senkapyje. K. Kero rūpesčiu Muziejus persikėlė į didesnes patalpas – pastatą Tarybų a. 1. Tai buvo „ideologinis“ sprendimas, nes šiame pastate 1918–1919 m. veikė revoliucinis komitetas, todėl Muziejui parinkta vieta labai tiko. Kad čia iki revoliucinio komiteto dirbo pirmoji Utenos apskrities savivaldybė, sukurta Nepriklausomybės akto signataro Stepono Kairio, reikėjo pamiršti ir apie „buržuazinį“ palikimą nekalbėti. Gaunamų eksponatų knygoje Nr. 1 pirmi įrašai padaryti 1952 m.  – inventorinamos ELTOS fotokronikos nuotraukos, anksčiau gauti, bet į apskaitos knygą neįtraukti archeologijos rinkinio eksponatai (akmeniniai kirvukai, ietigaliai, žalvariniai papuošalai); pirmieji istorijos-etnografijos rinkinio eksponatai – šepečiai linams šukuoti, piestos, bezmėnai, grūstuvai ir verpstės; raštijos  rinkinio – sovietinių partizanų atsišaukimai, knygutės rusų kalba, bet tarp jų yra ir 1901 m. laikraštis „Varpas“, Nr. 12; dailės rinkinio pirmieji eksponatai – geležinis kryžius ir Jėzaus skulptūra, gauti iš Madagaskaro k., dab. Daugailių sen., Utenos r.

Pirmoje knygoje 1952–1955 m. surašyti 1489 eksponatai, nuo 1956 iki 1960 m. – dar 1461. Iki 1960 m. į Muziejaus rinkinius įtraukti: Leopoldo Surgailio paveikslai „Utenio piliakalnis“ ir „Tauragnų piliakalnis“, pirmasis kuparas, pagamintas 1880 m., iš keturiolikos, dabar saugomų fonduose ir eksponuojamų ekspozicijose, Vosgėlių lobis (1238 radiniai), garsaus dievdirbio Adolfo Ivanausko iš Kaboriškių k. (Sėlos apyl., Utenos r.) drožtas šventasis.

Parengė Bronislava Juknevičienė.

Eksponatai iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų.

Naudota literatūra:

Algimantas Miškinis, Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, II knyga. Vilnius, 2005.

Genovaitė Šnurova, Utena. Plėtra ir valdymas. 1918–2008. Utena, 2009.

   1961 m. sovietinėje Lietuvoje prasidėjo „įdomus“ gyvenimas. Komunistų partija priėmė utopinę programą – 1970 m. Sovietų Sąjunga turėjo pralenkti JAV pramonės produkcijos vienam gyventojui kiekiu, o 1980 m. sukurti komunistinę visuomenę, kurioje bus patenkinti visi žmogaus dvasiniai ir materialiniai poreikiai. Žmonės iš karto reagavo į šį absurdišką valdžios sprendimą kurdami anekdotus. Anekdotai labai taikliai apibūdindavo realų gyvenimą. „Žmonės skundžiasi N. Chruščiovui, kad nėra ko valgyti, o šis atsako: „Mes einame į komunizmą. Eidami niekas nevalgo. Nueisime ir pavalgysime“. Anekdotas apie pažadus dėl materialinės gerovės: „Komunistinėje visuomenėje kiekvienas žmogus turės po televizorių ir lėktuvą. O kam lėktuvas? – klausia visi. – Kad būtų galima iškart nuskristi, sužinojus, kokiame mieste ir kurioje parduotuvėje parduodama mėsa“. Leonido Brežnevo valdymo laikotarpiu (1964–1982) buvo peršama proletarinio internacionalizmo idėja – Lietuva buvo planingai rusinama, o bet koks tautinis išskirtinumas buvo laikomas nacionalizmu ir todėl smerktinas. Žmonės – tarybinė liaudis – buvo tik pilka komunizmo statytojų masė. Sovietų Sąjunga buvo didžiausia deficito teritorija, bet propaganda siekė aukščiausią lygį. Pavyti Ameriką sekėsi sunkiai – nors 1961 m. sovietai į kosmosą išskraidino Jurijų Gagariną, miestuose trūko ne mėsos, o duonos. Vilniuje žmonės į eilę „prie duonos“ atsistodavo 5 val. ryte, o parduotuves atidarydavo 8–9 val. Paskutinieji duonos nusipirkdavo tik gerokai po pietų. Utenoje duona buvo kepama mažoje kepyklėlėje miesto centre, Kauno ir Siaurosios g. sankryžoje. Duonos trūko, o ir ta pati buvo neskani. Tauragniškis Mečislovas Treinys 2017 m. pasakojo, kad ir į Tauragnus atvežama duona buvo neskani – „tokia prasta, rūgšti“. Jis motociklu emka duonos važiuodavo pirkti į Švenčionėlius. Padėtis pasikeitė, kai 1965 m. J. Basanavičiaus g. gale buvo pastatyta nauja kepykla. Joje dirbo 67 žmonės, duona, batonais ir riestainiais jie aprūpindavo visą rajoną.

   Utena keitėsi. Spartėjo pramonės įmonių statyba, tuo pačiu ir miesto plėtra. Pramonės rajonas buvo formuojamas į rytus ir pietryčius nuo miesto. Gyvenamoji teritorija plečiama Dauniškio ežero link – statomi Dauniškio ir Vyturių mikrorajonai. Jau tuo metu Utena tarsi pasidalijo į dvi dalis: senąją, suformuotą iki 1940 m., ir naująją, sparčiai augančią – daugiabučių tipinių namų. Ikikarinė Utena – nedidelis miestas, kuriame gyveno vos daugiau nei 6000 gyventojų, ir naujoji, kurioje buvo numatytas net 40-ies tūkstančių gyventojų skaičius. Kol kas, 1970 m., Utenoje gyveno 13 300 gyventojų. Autobusais jie jau galėjo nuvažiuoti į Vilnių, Rokiškį, Švenčionis, autobusai pradėjo kursuoti ir mieste, buvo gauti pirmieji taksi automobiliai. Miesto centre pastatyta autobusų stotis, viena didžiausių šiaurės rytų Lietuvoje. 1963 m. atidarytas kino teatras „Vilnius“ – anksčiau, negu pastatytas pirmasis daugiabutis ar pradėtas centralizuotas vandens ir šilumos tiekimas, nes kinas buvo puiki priemonė skleisti sovietinę propagandą. Centralizuotas vandentiekis pradėtas kurti 1964 m., kai buvo pastatytas pirmasis daugiaaukštis gyvenamasis namas dabartinėje Aušros g. (tada – Komunarų) ir į naują kvartalą nuo senosios pieninės artezinio gręžinio nutiesti vandentiekio tinklai. 1965 m. miesto komunaliniu ūkiu rūpinosi apie 80 žmonių, šiukšles surinkdavo 2 šiukšliavežės, žiemą slidžius kelius barstė 1 smėlio barstytuvas. 1966 m. pradėtas statyti trikotažo fabrikas, pavadintas Marytės Melnikaitės vardu. Viena didžiausių to meto įmonių Baltijos šalyse atidaryta 1967 m. liepos 25 d. Tais pačiais metais pradėta statyti universalinė parduotuvė. Nuo 1966 m. skaičiuojama ir Utenos šilumos tinklų pradžia, nes prie trikotažo fabriko pradėta statyti ir katilinė, o po metų nutiesti pirmieji šiluminės trasos kilometrai iki Vyturių mikrorajono. 1970 m. pradėtos naujos rajoninės ligoninės statybos. Statoma buvo daug, o kasdienio gyvenimo prekių: skalbimo mašinų, dulkių siurblių, šaldytuvų – gyventojai turėjo labai mažai. Tik nuo 1970 m. jų serijinė gamyba paspartėjo, asortimentas tapo įvairesnis. Miestuose moterų buitį palengvino buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatai, Utenoje tokio kombinato statybos pradžia – 1969 m., nors avalynės taisykla, drabužių siuvykla buvo pastate Nr. 58 J. Basanavičiaus gatvėje. O kokie buvo atlyginimai septintajame dešimtmetyje? 1961 m. Sovietų Sąjungoje įvykdyta pinigų reforma, po jos maždaug dešimtmetį vidutinis darbo užmokestis siekė 80–100 rublių. Palyginimui – šaldytuvas „Saratov“ kainavo 150 rublių, dulkių siurblys – 40–50 rublių, televizoriaus ir skalbimo mašinos kaina buvo artima vidutiniam atlyginimui, bet namų ūkiuose daugiausiai buvo ne buitį palengvinančių prietaisų, o televizorių. Tiesa, pirmieji televizoriai užsidegdavo net ir neįjungti. Nuo 1964 m. visi kaimai, turintys daugiau kaip 10 gyventojų, buvo radiofikuoti, o mieste buvo pradėtos transliuoti vietinės radijo laidos. Pirmasis šių laidų korespondentas-organizatorius Utenoje buvo Romualdas Valančiūnas, diktorius – Romualdas Jatautis.

   Nuo 1962 m. Muziejui vadovavo Genė Vaškelytė. Į gaunamų eksponatų knygą 1962 m. įrašyti eksponatai atspindi to meto tikrovę – suinventorinti net 136 vnt. įvairių metų Lietuvos KP atsišaukimų, gautų iš LTSR Kultūros ministerijos. Bet buvo ir „šviesuliukų“: Stasio Karanausko 1951–1957 m. piešti Utenos ir Anykščių r. kryžiai, jo gamintos kanklės, Leopoldo Surgailio paveikslas, verpstės. 1958 m. Galelių k. (dab. Vyžuonų sen.) buvo vykdomi archeologiniai kasinėjimai, radiniai pateko į Muziejų, kaip ir vėlesnių metų archeologiniai radiniai iš Ažugirių ir Černaučiznos k. (1969 m.). 1963 m. gauti eksponatai – mediniai kryžių ornamentai, įvairūs buities rakandai, vėliau įrašyti į istorijos-etnografijos rinkinio inventorines knygas. 1964 m. – „Lelijos“ fabriko Utenos filialo gaminiai, S. Karanausko skulptūrėlės, 1965 m. – užvalkalai, lovatiesės, sijonai, juostos ir rankšluosčiai, verpstės, Laboratorinių krosnių gamyklos gaminių pavyzdžiai, vertingos XVIII ir XIX a. išleistos knygos, S. Karanausko paveikslai, archeologiniai radiniai iš Leliūnų apylinkių. 1966 m. Muziejaus rinkinius papildė Alekso Pajedos ir Onos Šuminaitės (Jurkienės) skulptūrėlės, verpstės, tarpukario asmens dokumentai ir mokesčių kvitai, karo metų dokumentai, mokytojas Mykolas Varnas atidavė jam 1947–1950 m. įteiktus apdovanojimus (Darbo raudonosios vėliavos ir Lenino ordinus). Pirmieji 1967 m. gauti eksponatai – Utenos trikotažo fabriko gaminiai, apšvietimo priemonės, skulptūros iš senosios medinės Leliūnų bažnyčios ir šventųjų skulptūros iš Alantos. 1968 m. pavasarį direktore paskirta Vincenta Račienė ypač rūpinosi ekspozicijos pertvarkymu, intensyviai buvo renkami eksponatai. 1968–1969 m. į Muziejaus fondus pateko šventųjų skulptūros iš sovietų nugriautų kryžių ir koplytstulpių. 1970 m. į gaunamų eksponatų knygą įrašyta daug archeologinių radinių, Zosės Bartašienės paveikslai, S. Karanausko, O. Šuminaitės (Jurkienės) ir Prano Rimiškio skulptūrėlės, rankšluostinės, lipdytos keramikos indai, Alekso Valiušio keramika.

Parengė Bronislava Juknevičienė.

Eksponatai iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų.

Naudota literatūra:

Algimantas Miškinis, Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, II knyga. Vilnius, 2005.

Utenos krašto enciklopedija. Sudarytojas ir spec. redaktorius Gediminas Isokas, Vilnius, 2001.

Genovaitė Šnurova, Utena. Plėtra ir valdymas. 1918–2008. Utena, 2009.

https://www.lse.lt/utenos-rajono-savivaldybe/

Laikraštis „Po Tauragnų dangum“, 2017m. Nr. 102.