Paroda-laikina ekspozicija „Per amžių. Amen“

MONSTRANCIJA (XVIII a.). „Monstrancija – tai liturginis indas, naudojamas Katalikų bažnyčioje Švenčiausiajam Sakramentui – konsekruotai ostijai – parodyti ir išstatyti adoracijai. Ši monstrancija siejama su Johano Lario (Johann Lary) vardu. Tai vienas iš nedaugelio Lietuvoje kūrusių meistrų, kurio net keli darbai identifikuoti, pasižymi aukštu meniniu lygiu ir puikiai iliustruoja rokoko stiliaus įsigalėjimą Lietuvos auksakalystėje. Monstrancijos kompozicijoje ir dekore pastebima Augsburgo XVII a. pab. - XVIII a. auksakalių pavyzdžių įtaka“.

PROCESIJŲ ALTORĖLIS SU DVIPUSIU PAVEIKSLU – „ŠV. KOTRYNA“ SU APTAISAIS IR „ŠV. JURGIS“ (XIX a.). Autorius – Cezaris Štainbergas (Cezary Sztainbergas). Altorėlis katalikų procesijų liturginis reikmuo. 1,5–2,5 m aukščio. Susideda iš vertikalios sienelės – retabulo ir stalelio su kojelėmis arba stovo pavidalo postamento, į kurį įveriamos neštuvų kartelės arba rankenos. Retabulas būna stačiakampis, trikampis, daugiakampis, ovalus, su paveikslais, bareljefais arba raižiniais abiejose pusėse, aptaisytas puošniais rėmais; kai kada jį sudaro tik šventojo statula. Altorėlis daromas iš medžio, puošiamas drožinėtais, kiaurapjūviais ornamentais, lakuojamas, dažomas, auksuojamas. Atsirado 7 amžiuje. Formą ir puošybą lėmė laikotarpio dailės stilius. Altorėlio atmaina portatilis yra mažos plokštės su relikvijomis pavidalo. Daromas iš metalo, dramblio kaulo, medžio, puošiamas reljefiniu šventojo atvaizdu. Per procesijas naudojamas nuo 7 amžiaus. Procesijų altorėlis buvo naudojamas religinėse procesijose. Dvipusis paveikslas leido skirtingus šventųjų atvaizdus matyti iš abiejų altorėlio pusių. Šv. Kotryna Aleksandrietė paprastai vaizduojama su savo kankinimo įrankiu – dygliuotu ratu, dažnai su sulūžusiu (nuo Šv. Kotrynos tikėjimo tvirtumo). Kiti Šv. Kotrynos skiriamieji ženklai – palmės šakelė ir karūna. Filosofų globėja. Šv. Jurgis. Apie jo gyvenimą ir kankinystę išlikę tik legendų. Pasak vienos, imperatoriui Diokleciano už krikščionybę persekiojamam Jurgiui pasirodė Jėzus Kristus ir išpranašavo 7 metus kankinystės, per juos jis 3 kartus mirsiąs ir vėl prisikelsiąs. Labiausiai paplitusi legenda apie Jurgio kovą su slibinu, gyvenančiu ežere prie Silenos (Libija). Miesto gyventojai privalėjo kasdien aukoti jam gyvulius, o kai jų nelikę – sūnus ir dukteris. Kartą burtas krito karaliaus dukteriai (Bažnyčios įvaizdis). Tris kankinystes jau iškentėjęs Jurgis su kryžiumi pažymėta ietimi slibiną nugalėjo ir pažadėjo jį nužudyti, jei miestiečiai įtikėsią Jėzų Kristų ir pasikrikštysią. Jurgis įkūnijo eschatologinį arkangelo Mykolo, kovojančio su piktąja dvasia, įvaizdį; tapo į kryžiaus žygius vykstančių riterių idealu. Jurgis pradėtas gerbti Rytuose, vėliau kryžiuočiai kultą išplatino ir Vakaruose. Tikima, saugo nuo visų ligų, žemės ūkio šalyse – arklių ir kitų gyvulių globėjas.

RELIKVIJORIUS. Indas arba specialus meno kūrinys, skirtas saugoti relikvijas – šventųjų palaikus arba su jais susijusius daiktus, kuriems religinėje tradicijoje teikiama ypatinga pagarba. Istoriškai relikvijoriai buvo svarbūs krikščionių bažnyčiose ir vienuolynuose. Jie ne tik saugojo relikvijas, bet ir buvo naudojami per procesijas. Relikvijos (lot. reliquiae – „palaikai“, „likučiai“) – tai daiktai arba žmonių palaikai, kurie religinėje tradicijoje laikomi šventais dėl jų ryšio su šventaisiais, Kristumi ar svarbiais tikėjimo įvykiais. Jos ypač svarbios krikščionybėje, tačiau relikvijų pagerbimo tradicijų esama ir kitose religijose, pavyzdžiui, budizme bei islame. Relikvijų rūšys katalikų Bažnyčioje relikvijos tradiciškai skirstomos į tris klases: Pirmosios klasės relikvijos: Šventojo kūno dalys (kaulai, kaukolė, dantys, plaukai, kraujas). Taip pat prie jų priskiriamos Kristaus kančios relikvijos, pavyzdžiui, kryžiaus medžio fragmentai (jei jų autentiškumas pripažintas). Antrosios klasės relikvijos: daiktai, kuriais šventasis naudojosi: drabužiai, lazda, maldaknygė, rožinis, rašymo priemonės ir kt. Trečiosios klasės relikvijos: audinio ar kito daikto gabalėlis, kuris buvo paliestas prie pirmosios klasės relikvijos arba prie šventojo kapo. Relikvijų kilmė.  Relikvijų pagerbimas prasidėjo ankstyvojoje krikščionybėje. Pirmieji krikščionys ypatingai gerbė kankinių kapus, nes tikėjo, kad jų ištikimybė Dievui yra šventumo ženklas. IV amžiuje, kai krikščionybė tapo legali Romos imperijoje, virš kankinių kapų pradėtos statyti bažnyčios. Viduramžiais relikvijos tapo svarbia piligrimystės dalimi. Daugelis miestų ir vienuolynų stengėsi įsigyti žymių šventųjų relikvijų, nes jos pritraukdavo maldininkus ir stiprino religinį bendruomenės gyvenimą.

MIŠIOLAS. Viena svarbiausių Katalikų Bažnyčios liturginių knygų – Mišiolas – tai liturginė knyga, kurioje surinkti visi tekstai, maldos ir apeigų nurodymai, reikalingi šv. Mišioms aukoti. Mišiole pateikiama: kunigo kalbamos maldos;  Šv. Mišių eiga nuo pradžios iki pabaigos; Eucharistinės maldos; įžangos, prefacijos ir palaiminimai; įvairių švenčių ir liturginių laikotarpių (Advento, Gavėnios, Velykų, Kalėdų ir kt.) tekstai; apeigų nurodymai (rubrikos), paaiškinantys, kada kunigas turi stovėti, sėdėti, kelti taurę, laužyti ostiją ir pan. Svarbu pažymėti, kad Šventojo Rašto skaitiniai paprastai nėra spausdinami mišiole – jie pateikiami atskiroje liturginėje knygoje, vadinamoje Lekcionoriumi.

KAPA. Katalikų dvasininkų viršutinis liturginis drabužis – ilgas, puošnus apsiaustas be rankovių su aukšta apykakle ir dekoratyviniu gobtuvu, po kaklu susegamas metaline sege arba surišamas raišteliais. Kilo iš senovės romėnų apsiausto; nuo 12 a. pabaigos laikoma liturginiu drabužiu. Dėvėjimo taisykles nustatė popiežius Pijus V. Kapa dėvima per procesijas, laidotuves, teikiant sakramentus ne Mišių metu. Yra vadinamoji cappa magna (dokumentuose minima nuo 15 a.; dėvėta iki Vatikano II susirinkimo, 1962–65) – iškilmingas popiežiaus, kardinolų, vyskupų ir ypač privilegijuotų prelatų drabužis – su nedidele pelerina, priekyje susegama brangakmeniais puošta sagtimi, gausiai siuvinėta aukso gijomis, kaklo iškirptė ir vertikalieji pakraščiai puošti evangeliniais, Švč. Mergelės Marijos, šventųjų gyvenimo siužetais. Romos bazilikų vyskupai ir kanauninkai per Didžiąją savaitę turėjo privilegiją dėvėti violetinę cappa magna. Cappa pluviale (ji kuklesnė) dėvima per Liturginių valandų giedojimą, mišparus, procesijas, laidotuves; spalva atitinka liturginės dienos spalvą. Siuvama dažniausiai iš šilko, simbolizuoja tyrumą, meilę, kilnumą.

PAGALVĖLĖ. (Sudeikių švč. Mergelės Marijos parapija). Pagalvėlė procesijoje – tai nedidelė puošni pagalvė, naudojama katalikų liturginėse procesijose ne kaip dekoracija, bet kaip garbės ir pagarbos ženklas. Pagalvėlė paprastai būna: aptraukta aksomu, brokatu ar kitu puošniu audiniu, dekoruota auksinėmis ar sidabrinėmis juostomis, kutais, siuvinėjimais, raudonos, violetinės, baltos arba žalios spalvos – priklausomai nuo liturginio laikotarpio. Ant jos nešami svarbūs sakraliniai daiktai. Dažniausiai ant pagalvėlės dedama: relikvijorius su šventojo relikvijomis; vyskupo insignijos (pvz., mitra ar pastoralas) tam tikrų iškilmių metu; kai kuriose tradicijose – karūnos ar kiti liturginiai simboliai. Lietuvoje pagalvėlės dažniausiai matomos Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) procesijose, parapijų atlaiduose, šventųjų relikvijų pagerbimo iškilmėse ir kitose iškilmingose liturginėse eisenose. Jų naudojimas nėra privalomas liturgijos reikalavimas, bet yra sena ir plačiai paplitusi ceremoninė tradicija.

DALMATIKA. (Vyžuonų šv. Jurgio parapija). Dalmatika (lot. Dalmatica (vestis) – dalmatiškas (drabužis)), katalikų diakono, subdiakono ir vyskupo puošnus liturginis drabužis. Dėvima po arnotu, ant albos ir stulos per kunigų šventimų, vyskupų konsekracijos apeigas, iškilmingas Mišias ir procesijas. Dalmatika panaši į arnotą tik su trumpomis nesusiūtomis rankovėmis; priekis ir nugara puošiami dviem juostelėmis arba kolonos pavidalo juosta (vadinamoji preteksta), kuri dažniausiai būna kitokio audinio. Perimta iš romėnų. 3 a. dalmatiką dėvėjo vyskupai, 4 a. – popiežius. Liturgijoje pradėta naudoti nuo 4 amžiaus. Nuo 7 a. siūta iš liturginių spalvų šilko, brokato, aksomo, puošta nėriniais, kaspinėliais, siuvinėta. 14 a. patrumpinta. Viduriniais amžiais dalmatikos priekis ir nugara buvo siuvinėjama religiniais, vėliau – augaliniais motyvais. Simbolizuoja džiaugsmą.

ARNOTAS. (Užpalių švč. Trejybės parapija). Arnotas, celebruojančio katalikų kunigo liturginis drabužis. Vilkimas ant albos. Simbolizuoja apgaubiančią Jėzaus Kristaus meilę, primena kryžiaus naštą, kuria pelnoma Dievo malonė. Arnotas yra stačiakampio suapvalintais kampais formos, su prakirpte galvai, siekia žemiau kelių. Vidurinė išilginė juosta (vadinamoji preteksta) būna kryžiaus arba kolonos (stulpo) pavidalo. Siuvamas iš liturginių spalvų audinių, puošiamas aplikacija, siuvinėjimu. Kaklo iškirptė, drabužio pakraščiai ir detalių kontūrai apsiuvami galionais. 

AMPULĖS. Ampulė (lot. ampulla – buteliukas), katalikų liturginis reikmuo. Būna apvalios arba cilindro formos, lygi arba briaunota, siauru kakleliu, su viena ar dviem ąselėmis, dangteliu. Daroma iš tauriųjų metalų, stiklo, krištolo, puošiama graviruotais ornamentais. Liturgijoje naudojamos dvi: viena skirta vynui (išgraviruota raidė V – lot. vinum), kita – vandeniui (A – lot. aqua). Per Mišias į aukojimo taurę iš jų įpilama vyno ir įlašinama vandens. Naudojama nuo XI amžiaus.

KOMUNINĖ. Komùninė, cibòrija (lot. ciborium – metalinė taurė), katalikų liturginis indas − didelė taurė su dangteliu (arba be jo) konsekruotiems komunikantams laikyti. Anksčiau komuninė buvo apvali dėžutė su kryželiu papuoštu kūgio formos dangteliu. Ilgainiui susiformavo pusrutulio formos taurė su tokiu pat sandariu dangteliu ir kryželiu. Gaminama iš aukso ir sidabro, beveik nedekoruojama, būna įvairaus dydžio. Komuninė su konsekruotais komunikantais dažniausiai laikoma didžiojo altoriaus viduryje įrengtame tabernakulyje. Komuninė, skirta nešti komunikantus ligoniams, vadinama viatikine.

VELIUMAS KOMUNINEI. Vèliumas (lot. velum – skara, apdangalas), Katalikų Bažnyčioje – liturginis reikmuo, kuriuo per šv. Mišias uždengiama taurė ir patena. Dažniausiai siuvamas iš arnoto medžiagos, per vidurį būna išsiuvinėtas kryželis.

TAURĖ ATNAŠOMS. Taurė, krikščionių liturginis indas. Per šventas Mišias joje konsekruojamas ir iš jos geriamas eucharistinis vynas. Nauja arba ilgai nenaudota taurė prieš naudojimą pašventinama. Taurę sudaro platus pagrindas – apskrita, ovali ar karpyta pėda, profiliuota kojelė su nodusu (pastorinimu, kad būtų patogiau laikyti) ir pilvelis, dažniausiai įstatytas į ornamentuotą apsodą – kraitelę. Prie taurės dažniausiai būna priderinta patena. Gaminama iš patvarių, tauriųjų medžiagų – sidabro, aukso, krištolo. Puošiama ornamentais, sidabrinė arba auksinė taurė inkrustuojama brangakmeniais. Sidabrinės taurės vidus visada auksuojamas. Tradicija naudoti taurę per šventas Mišias kilo iš Paskutinės vakarienės (Mk 14, 23–24). Taurės prototipas – senovės graikų arba romėnų vyno taurė. Dailėje taurė vaizduojama Paskutinės vakarienės (taurė švytinti stovi ant stalo) ir Nukryžiavimo scenose – į angelų laikomą taurę teka kraujas iš Kristaus žaizdų, kartais taurę laiko moteris – Bažnyčios personifikacija. Vaizduojama su Ostija (kartais be jos) taurė yra kai kurių šventųjų (Barboros, evangelisto Jono, Tomo Akviniečio, Bonaventūro) atributas.

PATENA. Patenà (gr. patanē − negilus dubenėlis), Katalikų Bažnyčioje – liturginis indas – plokščia apvali lėkštelė Ostijai per šv. Mišias padėti ir konsekruoti. Ja šv. Mišių pradžioje ir pabaigoje uždengiama šv. Mišių taurė. Kartais naudojama didesnė ir gilesnė patena, ant kurios dedama daug Ostijų. Seniau patena dažniausiai buvo gaminama iš aukso, paauksuoto sidabro arba metalo, po Vatikano II susirinkimo (1965–65) liturginės reformos patena gali būti gaminama ir iš kitos tvirtos ir, kiekvienos šalies papročiu, taurios medžiagos. Anksčiau patena buvo platesnė ir gilesnė, puošta medalionais, į kuriuos įkomponuojamas Jėzaus Kristaus atvaizdas ir įvairūs simboliniai ženklai bei emblemos, naujausiais laikais dažnai pažymima tik kryželio ženklu. Šv. Mišių taurė kartu su patena simbolizuoja Jėzaus Kristaus kapą, viena patena simbolizuoja Kristaus kryžių.

ŠVAISTYKLĖ. Liturginis reikmuo, kurio pagalba atliekama šlakstymo apeiga. Šlãkstymas, krikščionių apeigų liturginis veiksmas – šlakstymas šventintu vandeniu. Siejamas su apvalymu ir apsauga nuo piktosios dvasios. Šlakstykle šlakstomi įvairūs objektai (namai, patalpos), daiktai ir žmonės. Žmonių šlakstymas, ypač sekmadieniais per šv. Mišias, primena krikštą, simbolizuoja apsaugą nuo ligų, visokio blogio ir piktosios dvasios, Dievo pagalbą, dvasios atgaivinimą. Šlakstymas žinomas nuo pirmųjų krikščionybės amžių, perimtas iš ST tradicijos. Pagal ST paprotį buvo šlakstoma isopo šakelėmis (Ps 50, 9; Iš 12, 22). ST minima, kad žmonių šlakstymas krauju yra Dievo sandoros priminimas (Iš 24, 6–8; Žyd 9, 19–22), kaip permaldavimo auka už nuodėmes buvo šlakstomi jaučiai (Kun 4, 6).

KLEKETAS. Klekẽtas, klebẽtas, klegẽtas, tarškalas, lietuvių muzikos instrumentas – kratomasis idiofonas. Lentelės (apie 20 cm ilgio, apie 10 cm pločio) viduryje įtaisyta rankenėlė, jos viršugalyje užverta 1 arba 2 mediniai plaktukai. Mosuojant rankenėle plaktukai taukšteli į lentelę. Daromas iš uosio, klevo, liepos, eglės, pušies medienos. Garsai trumpi, sausi. Iki 20 a. pirmos pusės naudojami katalikų bažnyčiose per gavėnią – vietoj varpų, varpelių. Nuo 20 a. antros pusės naudojamas folkloro ansambliuose, kaimo kapelose. Panašių muzikos instrumentų turi daugelis tautų.

BALDAKIMAS. Baldãkimas (lot. baldacchino – šilkinis audeklas iš Bagdado, sen. it. Baldacco), puošnus stogelis, per procesijas nešamas virš valdovo, kaip liturginis reikmuo – virš Švenčiausiojo Sakramento, relikvijų ar Bažnyčios dignitorių. Simbolizuoja po juo esančio daikto ar asmens išskirtinumą, šventumą, atribojimą nuo žemiškosios būties. Būna kupolo, bokštelio, stogelio, palapinės pavidalo. Pagamintas iš dekoratyvinių audinių. Puošiamas ornamentais, emblemomis, kutais, viršuje įkomponuojama karūna, kryžius ar statula.

APTAISAI. Lietuvoje bažnytinių paveikslų aptaisai minimi 16 a. istoriniuose šaltiniuose, išliko iš 17 a. vidurio. Jiems atsirasti Lietuvoje turėjo įtakos gretimų ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei pavaldžių stačiatikių kraštų kultūra. Paplitimą skatino baroko laikotarpiu sustiprėjęs šventųjų atvaizdų kultas. Stebuklingais skelbiamus paveikslus vainikuodavo specialiais, kartais labai prabangiais aptaisais, vadinamaisiais vainikais, drabužius puošdavo meniškai ornamentuotais sidabro aptaisais. Trakų Dievo Motinos paveikslas 1718 m. buvo iškilmingai vainikuotas popiežiaus Klemenso XI atsiųstomis auksinėmis karūnomis. Provincijoje aptinkami mediniai drožinėti ir auksuoti paveikslų aptaisai. Iš istorinių šaltinių žinomas paprotys Marijos atvaizdus puošti prabangiais audinių apdarais, nusagstytais tikinčiųjų suaukotais papuošalais.

VĖLIAVA. Įspūdingos bažnytinės vėliavos – būtinas lietuviškas procesijų atributas. Miestelių ir kaimų moterys siuvinėdavo, aplikuodavo arba tapydavo bažnytines vėliavas, kurios turiniu ir forma artimos liaudies raižiniams ir tapybai. Procesijų vėliavos yra ypač įspūdingos savo apdaila ir puošnumu. Vėliavos dažniausiai siūtos iš mėlynos, raudonos, žalios spalvos audinio. Vertikalaus stačiakampio formos vėliavų apačia užbaigiama keliais dantytais iškirpimais, kraštai apsiūti kilpelėmis, į kurias įverti stikliniai karoliukai, galus puošia įvairiaspalviai kutai. Siuvinėta tuo metu plačiai kaime paplitusia pirktine ryškiaspalve vilna. Siūlai stori, suteikiantys siuviniui gruboką faktūrą. Siužetai siuvinėti nesudėtingais dygsniais. Šventųjų figūros nemodeliuojamos. Siuvinėtojos darniai jungė grafišką liniją su įvairiaspalviais siūlais užpildytomis plotmėmis. Jautriais spalvų perėjimais buvo modeliuojamos rūbų klostės, plaukai, spalvų kontrastai puikiai suderinti. Dvipusiais dygsniais siuvinėtos aplink paveikslus vynuogių, lelijų bei kitų gėlių šakelės. Vėliavų siuvinėjimui, be vienpusių, dvipusių dygsnių, panaudoti pumpurėliai, pynutė, eglutė. Auksinės gijos, blizgantys žvyneliai vėliavoms suteikia ypatingo puošnumo, dekoratyvumo. 19 a. vėliavos randamos dviejų dydžių. Mažesnio formato vėliavos (apie 1 m²) daugiausia vaizduoja Kristaus Kančios stotis. Vienoje jų pusėje išsiuvinėjami siužetai, o kitoje – įvairūs krikščioniški simboliai (Kryžius, Ostija, Jėzaus Kristaus ar Marijos monogramos). Didžiosios bažnytinės vėliavos: 4 ir daugiau metrų ilgio, daugiau negu 2 metrų pločio. Šių vėliavų abi puses puošia siužetiniai paveikslai. https://ars.mkp.emokykla.lt/liet_tautodaile/tapyba_baznyt.htm