Naujienos

2021 m. rugpjūčio 22 d. 12–19 val. istorijų diena „Aukso gijom susiūtas dangus“

• Print
• Email

2021 m. rugpjūčio 16–22 d. Vytauto Valiušio keramikos muziejuje tarptautinis tradicinės keramikos simpoziumas „Glazūruotoji liaudies keramika“. 2021 m. rugpjūčio 20 d. 14.30 val. baigiamasis renginys!

• Print
• Email

2021 m. rugpjūčio 3–rugsėjo 11 d. Utenos kraštotyros muziejuje Remigijaus Kriuko (stiklas) ir Indrės Stulgaitės-Kriukienės (fotografija) paroda „Miško dvasios“. Susitikimas su autoriais 2021 m. rugpjūčio 3 d., antradienį, 17 val.

• Print
• Email

      Utenos kraštotyros muziejuje – tikra šventė akims ir sielai, nes visą rugpjūtį čia savo kūrinius eksponuos panevėžiečiai menininkai Remigijus Kriukas (mažoji stiklo plastika) ir Indrė Stulgaitė-Kriukienė (fotografija). Paroda „Miško dvasios“ muziejuje atidaroma 2021 m. rugpjūčio 3 d., antradienį, 17 val. susitikimu su autoriais ir veiks iki 2021 m. rugsėjo 11 d. Laukiame Jūsų Utenos kraštotyros muziejuje, Utenio a. 3.
     „Miško dvasių“ seriją sudaro vizualiai panašios įvairiaspalvės stiklo skulptūros. Šiuo atveju jos eksponuojamos parodinėje erdvėje, pavienės gali būti pritaikomos privačiame ar visuomeniniame interjeruose. Stiklo menininkas Remigijus Kriukas – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, daugelio tarptautinių parodų dalyvis, apvanotas diplomais ir pripažinimo ženklais, jo kūrinių yra įsigiję užsienio muziejai ir kolekcininkai, jo kurtais atminimo ženklais apdovanojami įvairių iškilių progų nominantai Lietuvoje ir užsienyje.
     Indrė Stulgaitė-Kriukienė – ne tik stiklo menininkė, mokslininkė, neseniai apgynusi daktaro
disertaciją „Studijinio stiklo judėjimo transformacijos: nuo funkcionalaus iki konceptualaus meno kūrinio“, bet ir žurnalistė, fotografė, Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos narė.
     Menininkų duetas gyvena ir kuria Panevėžyje, studijoje „Glassremis“, aktyviai dalyvauja parodose bei kūrybiniuose simpoziumuose, konferencijose, seminaruose Baltijos ir Skandinavijos šalyse, Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Olandijoje, Liuksemburge, Bulgarijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Kinijoje bei kitose šalyse. Menininkai taip pat yra žinomų tarptautinių stiklo festivalių „Vitrum Balticum“ ir „Glass Jazz“, vykstančių Kaune ir Panevėžyje, organizatoriai bei dalyviai.
     Šioje parodoje matysime Remigijaus Kriuko stiklo kūrinius ir Indrės Stulgaitės-Kriukienės fotografijas. Muziejaus ekspozicinėje erdvėje galbūt nepavyks sukurti autentiško miško potyrio, tačiau bent iš dalies pajusti esmę: buvimo – jausmo – potyrio miške momentą, tikimės, padės subtilios detalės ir Indrės fotografijos.
      Menininkai teigia norėję, kad autoriaus „nematomos dvasios“ specifinėje erdvėje savo formomis ir spalvomis taptų matomomis visiems. Todėl skulptūrų autoriaus kruopščiai atrinktose kirtavietėse Gražutės regioniniame parke (Zarasų r.) fotografuota instaliacija atspindi itin asmenišką ir artimą santykį su šiuo mišku. Tai vieta, kuri autoriui ypatinga ne tik dėl savo unikalaus grožio, bet ir yra nuolatinis tyrinėjimų bei kūrybinių inspiracijų šaltinis. Remigijus pėsčiomis bei dviračiu klaidžioja po mišką, aptikdamas paprastam prašalaičiui nematomas vietas. Miško dvasios gyvena ir Indrės fotografijose, kurias autorė vadina „pastabukais“. Tereikia tik įsižiūrėti...
     Kviečiame visa tai patirti: kartu su autoriais 2021 m. rugpjūčio 3 d., antradienį, 17 val. o vėliau – muziejaus darbo laiku iki rugsėjo 11 d.

Vasarojantiems Utenoje – porceliano lengvumo gaiva

• Print
• Email

      Utenio aikštės stiklo kubai jau nuo birželio pradžios pripildyti trapaus porceliano gaivos, lengvumo ir rimties. Kartkartėmis stebėdami judėjimą aikštėje tegalime patvirtinti, kad vaiskus porceliano baltumas ir dekoro auksas patraukia akį, priverčia stabtelėti ir sugrįžti dar kartą. Praeivių žvilgsnius prikausto neįtikėtinas porceliano trapumo ir tvirtumo derinys. Čia eksponuojami dailininkių Kristinos Ancutaitės, Eglės Česonytės Straigienės ir Ramutės Juršienės kūriniai iš tiesų verti praeivių žvilgsnių ir išsamesnės apžvalgos.
      Visos trys menininkės šiuo metu gyvena ir kuria Kaune. Šis miestas sieja skirtingo amžiaus dailininkes ir kitais aspektais: dvi iš jų mokėsi tuometiniame Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dabar – Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas), visos trys mokėsi Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute (įvairiais laikotarpiais taip pat keitusiame pavadinimus), visos trys yra Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus narės ir joms yra suteiktas profesionaliojo meno kūrėjo statusas. Darbo patirčių ir kitų veiklų apimtys – taip pat įspūdingos: dėstytojos, mokytojos, lektorės, Ramutė – ilgametė Kauno dailiosios keramikos gamyklos „Jiesia“ darbuotoja, Kristina – baigusi ne tik keramikos, bet ir architektūros studijas ir dirbanti interjero architekte. Ir visos trys – puikios, savito braižo ir nuotaikos keramikos meistrės, kurių darbų yra įsigiję ne tik privatūs asmenys, bet ir galerijos, muziejai ir kolekcionieriai Lietuvoje ir pasaulyje. 
      Bandžiaus suskaičiuoti, kad, kartu sudėjus visų trijų kūrybinį „kraitį“, mus pasitiktų apie du šimtus parodų. Vien parodų! O kur dar užsakomieji darbai – tarptautinių ir Lietuvos konkursų laureatams sukurti apdovanojimai ir vardinės įmonių nominacijos (prizai), kuruotos vietinės ir tarptautinės parodos, sukurti katalogai ir administruoti projektai. Vis dėl to, pristatant menininkus ir jų biografijas, labiausiai norisi kalbėti apie kūrybos procesus ir jų rezultatą – kūrinius.
       Kaip sako menininkė Kristina Ancutaitė: „Keramika – tai medžiaga, kuri leidžia išsipildyti svajonėms. Svajonės tampa apčiuopiamos ir atgyja”. Stebint Kristinos kūrinius iš tiesų apima jausmas, kad mistinės moterys-paukštės gali atgyti ir išdalyti savo turtus visiems, patikėjusiems svajonės galia. Sparnuoti ir širdingi Kristaus kančios simboliką atkartojantys kūriniai ir auksinė Madona gal kiek sutrikdo mintis, metus pirmąjį žvilgsnį. Tačiau įsižiūrėję galime atpažinti kiekvienas savo patirtį, kai iš pažiūros trapūs sparnai iškelia mūsų širdis virš kasdienybės negandų, o tyloje ir susikaupime įgyta patirtis virsta vertinga išminties aukso skraiste, imančia spindėti ir išorėje.
        Trapūs ir tokie ištvermingi. Nebijantys kaitros ir tiesioginės saulės. Saviti ir išdidūs. Taip galbūt galėtume pasakyti apie daugelį kūrinių, tačiau tokie apibūdinimai itin tinkami kalbant apie Ramutės Juršienės lelijas. Kompozicija „Gamtos metamorfozės“ – tai lyg baltas ežeras, pražydęs lelijomis. Augimas, linija, kreivė, lapelio trapumas ir porceliano skaidrumas. Ir mano galvoje vis praslystanti mintis – kiek kartų per gyvenimą teko versti šukėmis nedailų, nepavykusį egzempliorių, kad šie – vitrinose – puikuotųsi tuo sunkiai nupasakojamu trapumo ir tvirtybės deriniu, sutelpančiu žiedo taurelėse?!
        Galbūt aiktelėti iš netikėtumo privers ir Eglės Česonytės kūriniai: iš tolo žiūrint, mezginiai atrodo iš tiesų – lyg iš močiutės skrynios. Tačiau taip tik atrodo ir tik iš tolo žvelgiant. Iš arti stebime dailų ažūrą ir štai tada iš tiesų norisi aiktelti – kaip išmegzti porceliano siūlais tuos raštus? Kompozicija „Šeši metai su močiute Emilija“ vargu atsakys į šį klausimą, nes tik autorė žino, kiek iš tiesų prireikė laiko, kad porcelianas kūrėjos rankose virstų „šilta vilna“. Tačiau tikiu, kad kojinės ir obuoliukai nukels mus mintimis į vaikystės dienas su mūsų pačių močiutėmis ir seneliais, jeigu tik turėjome galimybę juos pažinti ir jų rankų šilumą dar galime justi, ar bent – prisiminti.... Tegul išsipildo jautraus „Prašymo“ didybė ir trapumas – prisiminkime šaknis, istoriją, skirtingus laikmečius, įsispaudusius medžio rievių vingiuose, ir kelkime į viršų baltas rankas – tegul išsipildo.
        Aplankykite parodą Utenio aikštėje. Tam tikrai dar turite laiko visą rugpjūtį. Ir sutikite (arba prieštaraukite jai) su dailininkės Kristinos Ancutaitės mintimi, kad „keramika – tai menas, kuris nepaklūsta vien tavo norams. Čia visada rasite dalelę dangaus“. Jei menininkai randa dangaus – galbūt galime ir kiekvienas iš mūsų? Pabandykime!

       Jovita Nalevaikienė, Utenos kraštotyros muziejaus direktorė, menotyrininkė

2021 m. liepos 3–rugpjūčio 15 d. V. Valiušio keramikos muziejuje Audriaus Janušonio keramikos darbų paroda

• Print
• Email

Pradedami projekto „Antano ir Motiejaus Miškinių literatūrinės-etnografinės sodybos baldų restauravimas“ darbai

• Print
• Email

    Utenos kraštotyros muziejus Lietuvos kultūros tarybai teikė projektą „Antano ir Motiejaus Miškinių literatūrinės-etnografinės sodybos baldų restauravimas“. Projektas gavo finansavimą. Labai tuo džiaugiamės! Brolių Miškinių vaikai daug padarė, kad būtų išsaugotas Antano ir Motiejaus Miškinių palikimas. Muziejus turi rūpintis tolimesne kultūros vertybių apsauga ir saugojimu. Šiam tikslui ir buvo skirtas projektas – restauruoti sodybos baldus, nes jų būklė per tuos metus, kai sodyba buvo apleista, negyvenama, labai pablogėjo. Nėra atlikta ir jokia sodybos, kaip memorialinio, kultūrinio bei materialinio palikimo, analizė. Pirmiausia bus atrinkti ir nufotografuoti baldai, įvertinta jų būklė.

Informaciją parengė projekto vadovė Bronislava Juknevičienė

2021 m. liepos 1–30 d. Utenos kraštotyros muziejuje tautodailininkės Birutės Jadvygos Mickevičienės skiautinių paroda „Japonijos etiudai“

• Print
• Email

2021 m. birželio 30 d. 16 val. Utenos kraštotyros muziejuje leidinio „Liaudies meistrė Anelė Araminienė: drožyba, tapyba, lipdyba“ pristatymas

• Print
• Email

Knyga–katalogas Liaudies meistrė Anelė Araminienė: drožyba, tapyba, lipdyba

Sudarytoja dr. Elvyda Lazauskaitė, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2020 m.
 
   Lietuvos nacionalinio muziejaus serijos „Tradicijos ir dabartis“ leidinys supažindina su liaudies tradicijų puoselėtoja Anele Araminiene. A. Araminienė yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos narė, pelniusi meno kūrėjo statusą ir tautinio paveldo sertifikatą už audimo ir medžio drožimo amato puoselėjimą. 
   Anelė Araminienė gimė 1940 metais Utenos apskrities Gimžiškių kaime. Iš mamos išmoko austi ir siuvinėti, iš dėdės – siūti drabužius. Ištekėjusi persikėlė gyventi į vyro tėviškę Gudėniškėse. Užaugino dvi dukras ir tris sūnus. 1990 metais išėjusi į pensiją pradėjo drožti skulptūras, netrukus ėmėsi teptuko, o kiek vėliau – ir betono lipdybos. 
   Šiandien ji yra nuolatinė Kazio Šimonio ir Monikos Bičiūnienės tapybos, Liongino Šepkos medžio drožybos ir prakartėlių bei liaudies meno parodų „Aukso vainikas“ dalyvė ir laureatė. Daug Anelės Araminienės kūrinių yra saugoma muziejuose ir privačiose kolekcijose, padovanota draugams, paskirta labdaros akcijoms, parduota mugėse; daugybė puošia jos namus ir pavyzdingai tvarkomą sodybą. 
   Nuo 2014 metų leidžiama leidinių serija TRADICIJOS IR DABARTIS skirta detalesnei pažinčiai su liaudies meistrais. Ji tarnauja liaudies meno tyrinėtojams, skatina kurti, padeda įsisąmoninti paprastą tiesą – kol tauta įstengia suvokti tradicijas ir sugeba kurti, ji yra gyva. 

Anksčiau išleisti šios serijos leidiniai:

Liaudies meistrė Odeta Tumėnaitė–Bražėnienė: karpiniai, raižiniai, margučiai. 2014 m.

Liaudies meistras Jonas Bugailiškis: kryžiai, skulptūros, muzikos instrumentai, kaukės, žaislai, inkilai. 2015 m.

Liaudies meistrai Angelė ir Vytautas Raukčiai: margučiai, drožiniai, žaislai, sietynai, skrynios, lentelės: tekintiniai dirbiniai, gamtiniai kūrinėliai, žolynų dirbiniai. 2016 m.

Liaudies meistrė Nijolė Angelė Jurėnienė: karpiniai, raižiniai, šiaudinukai, margučiai, akvarelės. 2018 m.

Medžio drožėjas Dovydas Teresius: skulptūros ir siužetinės kompozicijos. 2018 m.

Liaudies meistrė Regina Žvirblienė: mezginiai ir skiautiniai. 2018 m.

Tautodailininkė Ona Pusvaškytė: linoraižiniai, medžio raižiniai, piešiniai. 2020 m.

Leidinio „Liaudies meistrė Anelė Araminienė: drožyba, tapyba, lipdyba“ pristatymas 2021 m. birželio 30 d., trečiadienį, 16 val. Utenos kraštotyros muziejuje, Utenio a. 3

Dalyvaus tautodailininkė Anelė Araminienė, knygos sudarytoja Elvyda Lazauskaitė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos pirmininkė Ramutė Kraujalienė, Utenos rajono tautodailininkų klubo „Svirnas“ nariai