Naujienos

2021 m. birželio 1–26 d. Utenos kraštotyros muziejuje Utenos meno mokyklos mokinių diplominių darbų paroda

• Spausdinti
• El. paštas

Utenos kraštotyros muziejaus ir menininkės Monikos Žaltauskaitės Grašienės – ŽALTĖS dovana Utenai – galimybė ne tik pamatyti, bet ir patirti projektą-meno instaliaciją „Atminties uždanga“

• Spausdinti
• El. paštas

   Instaliaciją sudaro žakardinio audimo technika išaustas įspūdingo dydžio „Atminties audeklas“ ir garso takelis. „Atminties audeklo“ motyvu tapo 2017 m. birželio 14-ąją upės slėnyje daryta fotografija, kurioje užfiksuotas lietuviškos pievos vaizdas smaliukių (lot. viscaria vulgaris) žydėjimo metu. Tikėtina, kad 1940-ųjų birželį tokius pat pievų  vaizdus paskutinį kartą pro traukinio vagonų plyšius stebėjo į Sibirą iš įvairių geležinkelio stočių Lietuvoje tremiami žmonės. Audeklą lydinčiame garso takelyje įskaityti ištremtų vyrų rašyti laiškai moterims, mylimosioms.
   Menininkė dvejus metus vykdė archyvinės medžiagos tyrimą ir rinko meilės laiškų citatas ne tik savo šeimos, bet ir kituose archyvuose. Asmeninės patirtys, papasakotos per individo širdies, jausmų prizmę, vėliau įpinant istorijos, kokia ji tuomet buvo, elementus, leidžia samprotauti apie individualybėje atrastą universalumą, kuris tampa gyva istorija. Viešoje erdvėje esantis kūrinys turi interaktyvumo aspektą, nuorodas į tautos istorijos atmintį. Menininkė per savo kūrybą atveria lietuvių tremtinių meilės istorijas slepiančią „atminties uždangą“.
   „Šių dviejų instaliacijos dalių sinergijos dėka gimsta nauja istorinė energija, kuri mūsų galvose atmintį paverčia jausmine patirtimi. Išgyventi istoriją, mano nuomone, yra kur kas reikšmingiau, nei ją tik žinoti“, – teigia  menininkė  M. Žaltauskaitė–Grašienė.
   2018 m. birželio 14-ąją, minint Gedulo ir vilties dieną, menininkės Monikos Žaltauskaitės Grašienės specifinės vietos projektas „Atminties uždanga“ buvo pirmą kartą pristatytas Kauno geležinkelio stotyje. Tų pačių metų rugpjūčio 23-ąją, minint Europos stalinizmo ir nacizmo aukų atminimo dieną ir Baltijos kelio dieną, projektas buvo pristatytas Vilniaus geležinkelio stotyje.
   2021 m. gegužės 13 d., minint Utenos siaurojo geležinkelio stoties pastato oficialaus atidarymo 120-ąsias metines, projektas „Atminties uždanga“ pristatomas uteniškiams ir miesto svečiams. Utenos „siauruko“ stoties neaplenkė istorijos perversmai, tad nuo 1901 iki 1972 metų tarnavęs tiesioginei – stoties – paskirčiai, pastatas sulaukė įvairių „užduočių“ ir lankytojų: ne tik krovinių gabenimas ir  keleivių pervežimas, bet ir liūdnos, į tolimus, nežinomus kraštus vežamų vyrų ir moterų, vaikų ir kūdikių godos.
   Kūrinio autorė adaptavo žakardo audeklo instaliaciją specialiai Utenos stoties pastato erdvėms ir sudarė išskirtines sąlygas visiems lankytojams patirti kūrinio poveikį tarsi „įeinant“ į išaustą pievą. Toks intymus santykis su kūriniu ir jo tema dar sustiprinamas žiūrovą ir instaliaciją skiriančia (arba – savitai jungiančia) stiklo siena: už stiklo yra pieva, kurios iš tiesų – nėra, yra tik nuotrauka, kurios taip pat iš tiesų nėra, nes ji siūlų gijomis suausta į mūsų prisiminimuose atgyjantį žydinčių smaliukių vaizdinį, palydimą jautrių tekstų, kai vyras iš Sibiro tremties rašo meilius žodžius Moteriai, Motinai, Tėvynei. Basomis per pievą, jautriu žvilgsniu ir tekstu – per prisiminus.
   Autorė ypatinga dėkoja savo tetai Onytei Strazdūnienei ir šeimai, Alfonso Bikulčiaus šeimai, aktoriui Pauliui Čižinauskui, garso režisieriui Raimundui Paulauskui, Birutei Panumienei, o Utenos kraštotyros muziejus – taria nuoširdų „ačiū“ menininkei Monikai Žaltei.

Projektas iš dalies finansuotas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Projektą-meno instaliaciją „Atminties uždanga“ Laisvės kovų muziejuje, Stoties g. 39, Utenoje, galima lankyti nuo 2021 m. gegužės 13 d. iki rugpjūčio 28 d. Muziejaus padalinio darbo valandomis. Dėl galimybės apsilankyti kitu metu maloniai prašome iš anksto tartis telefonu Nr. +370 670 79217.

Organizatorių informacija 

Šeimos dienai. Kūrėjų portretai

• Spausdinti
• El. paštas

Šeimos dienai. Utenos krašto dvarininkų istorijos

• Spausdinti
• El. paštas

   Vyžuonėlių dvaras Utenos krašte buvo valdžios ir kultūros vieta. 1879 m. dvaras atiteko Rusijos karininkui Vladimirui Veriovkinui, o jį paveldėjo sūnus Piotras Veriovkinas, Kauno ir Vilniaus gubernatorius. Nuo jo valios priklausė politinis ir ekonominis šalies gyvenimas. Gubernatorius buvo liberalių pažiūrų, palankus lietuviams. Dažnai patenkindavo žmonių prašymus, patardavo, suteikdavo lengvatų, padėdavo ir lietuvių atgimimo veikėjams. Rūpinosi ir Utena – Veriovkinų šeimos pastangomis Utenoje buvo įkurta ligoninė, mokykla. Lietuvos nepriklausomybės laikais P. Veriovkinas valdė jam paliktą apkarpytą žemę, gerai ūkininkavo. Buvo lojalus nepriklausomai Lietuvai, dirbo Vidaus reikalų ir Užsienio reikalų ministerijose, parėmė pieninės statybą Utenoje. Vyžuonėlėse gyveno ir P. Veriovkino sesuo Mariana (1860–1938). Būtent čia, dvare, prasidėjo jos, kaip dailininkės kelias. Iki šių dienų išliko ateljė, specialiai pastatyta dailininkei. Dabar Vyžuonėlės žinomos būtent dėl Marianos Veriovkinos – garsios dailininkės, kuri Vokietijoje su bendraminčiais įkūrė avangardinę „Mėlynojo raitelio“ grupę, Vakarų Europoje išgarsėjo kaip viena pirmųjų ekspresionizmo dailininkių. Dabar unikalus Vyžuonėlių dvaras apleistas, pamiršęs klestėjimo laikus, bet atgimęs kultūros prasme – jau aštuonerius metus jame organizuojami tarptautiniai dailininkų plenerai.
   Į kitą pusę nuo Utenos, Tauragnuose, stovėjo Gineičių giminės dvaras. Jo savininkų veikla – tai visų pirma darbas Lietuvos labui. XIX a. Tauragnų dvaras buvo vienas didžiausių ir gražiausių dabartiniame Utenos rajone, įsikūręs gražioje kalvoje prie Labės ir Tauragno ežerų. Apie 1880 m. Tauragnų dvarą nupirko Karolis Gineitis (1818–1909). Nuo tų metų Tauragnuose baigėsi rusinimas. Jam mirus, dvarą paveldėjo sūnūs Antanas (1860–1936) ir Pranciškus (1861–1941). Gineičiai – lietuviai, patriotai.. Jie rėmė knygnešius, rašė į lietuvišką spaudą, dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, buvo vieni iš Vilniaus konferencijos organizatorių, dirbo savivaldybės administracijoje ir diplomatinėje tarnyboje, steigė lietuviškas mokyklas ir jose mokė vaikus, dalyvavo Nepriklausomybės kovose, ūkininkavo. Daugelis buvo ištremti. Gineitytės ištekėjo už turtingų ūkininkų ir pradėjo naujas giminės šakas Aviniškyje, Daugailiuose, Noliškyje, Spitrėnuose. 1990 m. buvusio dvaro sodybą atkurti ėmėsi Pranciškaus vaikaičio, Karolio sūnaus Rimanto Gineičio (1935–2019) šeima. Muziejui Gražina Gerulskienė (Juozo Gineičio dukra), Jonas Baleiša (Elenos Gineitytės sūnus), Rimantas Gineitis padovanojo nemažai eksponatų.

Nuotraukos iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų.
Parengė B. Juknevičienė