- Naujienos
- Struktūra ir kontaktai
- Informacija lankytojams
- Veiklos sritys
- Paslaugos
- Korupcijos prevencija
- Asmens duomenų apsauga
- Apie muziejų
- Administracinė informacija
- Teisinė informacija
- Atviri duomenys
- Nuorodos
- Edukacija
UTENOS KRAŠTOTYROS MUZIEJUS
Adresas: Utenio a. 3, LT-28248 Utena
Tel.: +370 389 61637, +370 389 61634
Įmonės kodas: 188206976
el. paštas: info@utenosmuziejus.lt
Interneto svetainė: www.utenosmuziejus.lt
Facebook paskyra
Instaliaciją sudaro žakardinio audimo technika išaustas įspūdingo dydžio „Atminties audeklas“ ir garso takelis. „Atminties audeklo“ motyvu tapo 2017 m. birželio 14-ąją upės slėnyje daryta fotografija, kurioje užfiksuotas lietuviškos pievos vaizdas smaliukių (lot. viscaria vulgaris) žydėjimo metu. Tikėtina, kad 1940-ųjų birželį tokius pat pievų vaizdus paskutinį kartą pro traukinio vagonų plyšius stebėjo į Sibirą iš įvairių geležinkelio stočių Lietuvoje tremiami žmonės. Audeklą lydinčiame garso takelyje įskaityti ištremtų vyrų rašyti laiškai moterims, mylimosioms.
Menininkė dvejus metus vykdė archyvinės medžiagos tyrimą ir rinko meilės laiškų citatas ne tik savo šeimos, bet ir kituose archyvuose. Asmeninės patirtys, papasakotos per individo širdies, jausmų prizmę, vėliau įpinant istorijos, kokia ji tuomet buvo, elementus, leidžia samprotauti apie individualybėje atrastą universalumą, kuris tampa gyva istorija. Viešoje erdvėje esantis kūrinys turi interaktyvumo aspektą, nuorodas į tautos istorijos atmintį. Menininkė per savo kūrybą atveria lietuvių tremtinių meilės istorijas slepiančią „atminties uždangą“.
„Šių dviejų instaliacijos dalių sinergijos dėka gimsta nauja istorinė energija, kuri mūsų galvose atmintį paverčia jausmine patirtimi. Išgyventi istoriją, mano nuomone, yra kur kas reikšmingiau, nei ją tik žinoti“, – teigia menininkė M. Žaltauskaitė–Grašienė.
2018 m. birželio 14-ąją, minint Gedulo ir vilties dieną, menininkės Monikos Žaltauskaitės Grašienės specifinės vietos projektas „Atminties uždanga“ buvo pirmą kartą pristatytas Kauno geležinkelio stotyje. Tų pačių metų rugpjūčio 23-ąją, minint Europos stalinizmo ir nacizmo aukų atminimo dieną ir Baltijos kelio dieną, projektas buvo pristatytas Vilniaus geležinkelio stotyje.
2021 m. gegužės 13 d., minint Utenos siaurojo geležinkelio stoties pastato oficialaus atidarymo 120-ąsias metines, projektas „Atminties uždanga“ pristatomas uteniškiams ir miesto svečiams. Utenos „siauruko“ stoties neaplenkė istorijos perversmai, tad nuo 1901 iki 1972 metų tarnavęs tiesioginei – stoties – paskirčiai, pastatas sulaukė įvairių „užduočių“ ir lankytojų: ne tik krovinių gabenimas ir keleivių pervežimas, bet ir liūdnos, į tolimus, nežinomus kraštus vežamų vyrų ir moterų, vaikų ir kūdikių godos.
Kūrinio autorė adaptavo žakardo audeklo instaliaciją specialiai Utenos stoties pastato erdvėms ir sudarė išskirtines sąlygas visiems lankytojams patirti kūrinio poveikį tarsi „įeinant“ į išaustą pievą. Toks intymus santykis su kūriniu ir jo tema dar sustiprinamas žiūrovą ir instaliaciją skiriančia (arba – savitai jungiančia) stiklo siena: už stiklo yra pieva, kurios iš tiesų – nėra, yra tik nuotrauka, kurios taip pat iš tiesų nėra, nes ji siūlų gijomis suausta į mūsų prisiminimuose atgyjantį žydinčių smaliukių vaizdinį, palydimą jautrių tekstų, kai vyras iš Sibiro tremties rašo meilius žodžius Moteriai, Motinai, Tėvynei. Basomis per pievą, jautriu žvilgsniu ir tekstu – per prisiminus.
Autorė ypatinga dėkoja savo tetai Onytei Strazdūnienei ir šeimai, Alfonso Bikulčiaus šeimai, aktoriui Pauliui Čižinauskui, garso režisieriui Raimundui Paulauskui, Birutei Panumienei, o Utenos kraštotyros muziejus – taria nuoširdų „ačiū“ menininkei Monikai Žaltei.
Projektas iš dalies finansuotas Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.
Projektą-meno instaliaciją „Atminties uždanga“ Laisvės kovų muziejuje, Stoties g. 39, Utenoje, galima lankyti nuo 2021 m. gegužės 13 d. iki rugpjūčio 28 d. Muziejaus padalinio darbo valandomis. Dėl galimybės apsilankyti kitu metu maloniai prašome iš anksto tartis telefonu Nr. +370 670 79217.
Organizatorių informacija
Vyžuonėlių dvaras Utenos krašte buvo valdžios ir kultūros vieta. 1879 m. dvaras atiteko Rusijos karininkui Vladimirui Veriovkinui, o jį paveldėjo sūnus Piotras Veriovkinas, Kauno ir Vilniaus gubernatorius. Nuo jo valios priklausė politinis ir ekonominis šalies gyvenimas. Gubernatorius buvo liberalių pažiūrų, palankus lietuviams. Dažnai patenkindavo žmonių prašymus, patardavo, suteikdavo lengvatų, padėdavo ir lietuvių atgimimo veikėjams. Rūpinosi ir Utena – Veriovkinų šeimos pastangomis Utenoje buvo įkurta ligoninė, mokykla. Lietuvos nepriklausomybės laikais P. Veriovkinas valdė jam paliktą apkarpytą žemę, gerai ūkininkavo. Buvo lojalus nepriklausomai Lietuvai, dirbo Vidaus reikalų ir Užsienio reikalų ministerijose, parėmė pieninės statybą Utenoje. Vyžuonėlėse gyveno ir P. Veriovkino sesuo Mariana (1860–1938). Būtent čia, dvare, prasidėjo jos, kaip dailininkės kelias. Iki šių dienų išliko ateljė, specialiai pastatyta dailininkei. Dabar Vyžuonėlės žinomos būtent dėl Marianos Veriovkinos – garsios dailininkės, kuri Vokietijoje su bendraminčiais įkūrė avangardinę „Mėlynojo raitelio“ grupę, Vakarų Europoje išgarsėjo kaip viena pirmųjų ekspresionizmo dailininkių. Dabar unikalus Vyžuonėlių dvaras apleistas, pamiršęs klestėjimo laikus, bet atgimęs kultūros prasme – jau aštuonerius metus jame organizuojami tarptautiniai dailininkų plenerai.
Į kitą pusę nuo Utenos, Tauragnuose, stovėjo Gineičių giminės dvaras. Jo savininkų veikla – tai visų pirma darbas Lietuvos labui. XIX a. Tauragnų dvaras buvo vienas didžiausių ir gražiausių dabartiniame Utenos rajone, įsikūręs gražioje kalvoje prie Labės ir Tauragno ežerų. Apie 1880 m. Tauragnų dvarą nupirko Karolis Gineitis (1818–1909). Nuo tų metų Tauragnuose baigėsi rusinimas. Jam mirus, dvarą paveldėjo sūnūs Antanas (1860–1936) ir Pranciškus (1861–1941). Gineičiai – lietuviai, patriotai.. Jie rėmė knygnešius, rašė į lietuvišką spaudą, dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, buvo vieni iš Vilniaus konferencijos organizatorių, dirbo savivaldybės administracijoje ir diplomatinėje tarnyboje, steigė lietuviškas mokyklas ir jose mokė vaikus, dalyvavo Nepriklausomybės kovose, ūkininkavo. Daugelis buvo ištremti. Gineitytės ištekėjo už turtingų ūkininkų ir pradėjo naujas giminės šakas Aviniškyje, Daugailiuose, Noliškyje, Spitrėnuose. 1990 m. buvusio dvaro sodybą atkurti ėmėsi Pranciškaus vaikaičio, Karolio sūnaus Rimanto Gineičio (1935–2019) šeima. Muziejui Gražina Gerulskienė (Juozo Gineičio dukra), Jonas Baleiša (Elenos Gineitytės sūnus), Rimantas Gineitis padovanojo nemažai eksponatų.
Nuotraukos iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų.
Parengė B. Juknevičienė
Muziejaus darbuotojai sveikina muziejų, vieni kitus ir siunčia linkėjimus kolegoms!
1879 m. gegužės 31 d., per Šeštines, Utenoje kilo didžiulis gaisras, kurio metu sudegė trys ketvirtadaliai miestelio, bažnyčia ir visi bažnyčiai priklausę pastatai. Bendra nuostolių suma siekė 61 000 sidabro rublių. Žmonės liko be pastogės, duonos – kaip patys sakė, „un pelanų“. Po tokios baisios nelaimės uteniškiai šaukėsi šv. Florijono globos, nes, pagal legendą, šv. Florijonas, vadovaudamas karių būriui, vienu kibiru vandens užgesino degantį kaimą.
XIX a. Lietuvoje prie namų buvo kabinamos namo savininko lentelės su vardu, pavarde bei nupieštu kokiu nors įrankiu – kabliu, kirviu ar kt. Kilus gaisrui, namo savininkas turėjo skubėti į pagalbą, pasiėmęs būtent tą įrankį, kuris buvo nupieštas ant jo namo lentutės. Labai aišku ir paprasta – tokie buvo XIX a. gaisrininkai-savanoriai!
Siekiant priminti gyventojams apie gaisrų pavojų, pasekmes bei ugniagesių pasiaukojantį darbą, nuo 2014 m. gegužės 4 d. minima kaip ugniagesių globėjo šv. Florijono diena.
Eksponatai iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų. Šv. Florijono skulptūra rasta Skiemonių bažnyčios palėpėje, ją muziejui padovanojo kraštotyrininko Antano Pakalnio dukra Laima Samulienė. Namų lentelės gautos iš Pranės Beržietienės (Anykščių r.) ir Alekso Drungos (Utenos r.).
Parengė B. Juknevičienė
Verpimas – vienas iš seniausių amatų, o verpimas verpste su verpstuku vienas iš seniausių verpimo būdų. Verpta jau ankstyvajame akmens amžiuje. Kada atsirado verpstės, nėra aišku. Verpstės „tai laiškai iš tautos praeities, kuriuos dar reikia išmokti perskaityti“, taip gražiai apie jas rašo prof. Libertas Klimka. Pietryčių ir šiaurės rytų Lietuvoje dėl menkesnio ekonominio išsivystymo verpsčių išliko daugiau, nes verpimo rateliai, mūsų kraštuose vadinami „kalvaratais“, atsirado vėliau.
Utenos kraštotyros muziejaus rinkiniuose – 64 verpstės: aštuonios paveldėtos iš 1929 m. Utenos mokyklų inspektoriaus A. Namiko įkurto muziejėlio, likusios surinktos vėliau. Dauguma surinktų verpsčių naudotos Utenos rajone. Seniausia verpstė datuota 1781 m. Didesnė jų dalis priklauso 19 a.
Verpstė buvo drožiama konkrečiai verpėjai, atsižvelgiant į jos ūgį. Aukščiausia muziejaus verpstė 110 cm, o žemiausia – 72 cm. Verpstės puošiamos gilumine ir kontūrine pjaustinėjimo technika. Labiausiai puošiama galvos išorinė pusė. Verpsčių formos ir dekoras išsaugojo pačius archajiškiausius bruožus, persipynė baltiško tikėjimo ir krikščionybės ženklai: saulė, mėnuo, dangaus šviesuliai, Jėzaus, Marijos monogramos, stilizuoti altoriai ar kryžiaus simboliai bei žemiškieji atributai: gyvuliai, žvėrys, paukščiai. Verpstės turi „lopetinę“ galvos formą ir yra trijų tipų: plačiu keturkampiu viršumi, karklo lapo formos ir į viršų smailėjančia, lygiai nupjauta viršūne. Pastarosios verpstės pačios populiariausios mūsų krašte. Verpstės raštų pagrindinis elementas yra apskritimas su segmentine žvaigžde. Lapeliai sudaro lyg augalo žiedą, kartu juose galima matyti ir saulės spindulius. Tarpai tarp pagrindinių geometrinių figūrų užpildomi įvairiausiais raštų motyvais: trikampiais dantukais, besikeičiančios krypties lygiagrečių linijų ornamentais. Yra muziejuje keletas verpsčių ir su dideliais nepuoštais plotais. Kai kurios verpstės turi savininkų bei meistrų inicialus. Be pjaustinėjimo verpstės buvo puošiamos ir dažais. Muziejuje yra trys dažytos verpstės. Polichromija nėra būdingas Utenos krašto verpsčių bruožas. Verpsčių kotų raštai – paprasti, dažniausiai iš dviejų trijų ritmiškai pasikartojančių figūrų. Dažnai koto raštas būna vienas iš raštų elementų, kuris atsikartoja verpstės galvos dalyje, tik smulkesnis. Todėl kotas su verpstės galva sudaro harmoningą visumą.
Išdailintos verpstės rodo ne tik mūsų protėvių meninius sugebėjimus ir estetinius poreikius, bet atskleidžia jų dvasinį gyvenimą: pasaulėvaizdį ir tikėjimus.
Naudota dailėtyrininkės, hum, m. dr. L. Laučkaitės-Surgailienės įžanginis str. Verpstės (katalogas) . Utena, 2000
Parengė muziejininkė Milda Skaisgirienė