Naujienos

Balandžio 27-oji – Lietuvos medicinos darbuotojų diena

• Spausdinti
• El. paštas

1918 m. balandžio 27 d. Lietuvos valstybės Tarybos sprendimu buvo įkurta Sveikatos komisija. Garbė ir pareiga rūpintis savo šalies žmonių sveikatos apsauga tuo metu buvo patikėta tautos patriarchui daktarui Jonui Basanavičiui, inžinieriui profesoriui Steponui Kairiui ir kunigui Justinui Staugaičiui bei vėliau prie jų veiklos prisijungusiam daktarui Jurgiui Aleknai, tapusiam Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamento direktoriumi. Medicinos darbuotojų diena oficialiai įteisinta 2004 m. Sveikiname Utenos rajono ir visos šalies medikus – gydytojus, slaugytojas bei kitus medicinos darbuotojus, savo gyvenimą paskyrusius sveikesnės visuomenės kūrimui.

15 įdomių faktų apie sveikatos priežiūrą Utenos apskrityje ir rajone:

1. Utenos krašte sveikatos priežiūros įstaigų pradžia – XIX a. pab., kai mieste buvo įkurtas valdžios išlaikomas felčerio punktas, dirbo laisvai praktikuojantys gydytojai Otonas Šreiberis ir Ščerbakovas.
2. 1909 m. gydytojo Antano Vadopalo pastangomis atidaryta Utenos ligoninė.
3. 29 metus (paskirtas 1922 m.) Utenos ligoninėje dirbo chirurgas Česlovas Norvila.. Į pensiją išėjo sulaukęs 88-ių metų.
4. Iki Pirmojo pasaulinio karo Utenoje gydytojais dirbo daugiausia žydai, kurie 1914 m. pasitraukė į Rusiją.
5. 1933 m. į Uteną atvyko gydytojas Antanas Grigelis. Jis buvo pirmasis ligoninės rentgenologas.
6. Tarpukariu per metus ligoninėje gydydavosi 1200–1300 ligonių.
7. Gydymas ligoninėje buvo mokamas. Už parą reikėdavo mokėti 4 Lt, o už procedūras, vaistus, operacijas, gipso tvarsčius tekdavo mokėti atskirai. Mažos operacijos kainuodavo 10–60 Lt, didelės – nuo 60 iki 250 Lt. Už gimdymą reikėjo mokėti 25 Lt, gipso tvarstis kainavo 10–60 Lt, apšvitinimas kvarco lempa – 5 Lt, apsilankymas ambulatorijoje – 3 Lt.
8. Medicinos darbuotojų atlyginimai: 1935 m. ligoninės vedėjo mėnesinis atlyginimas 750 Lt (su priedais 1458 Lt), chirurgo – 600 Lt, akušerės – 260 Lt (su priedais 339 Lt), medicinos sesers – 190 Lt (233 Lt), slaugytojos – 130 Lt (148 Lt).
9. Apskrityje buvo 12 sveikatos punktų, iš jų aštuoniuose dirbo gydytojai: Aluntoje, Anykščiuose, Daugailiuose, Inturkėje, Molėtuose, Tauragnuose, Užpaliuose, Vyžuonose.
10. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai iki 1943 m. rugpjūčio mėn. buvo palikę nemokamą gydymą.
11. 1945 m. pr. gydytoja stomatologė Birutė Grigelienė suorganizavo Raudonojo Kryžiaus medicinos seserų kursus, kurie 1954 m. peraugo į Respublikinę Utenos medicinos mokyklą.
12. Iki 1974 m. Saldutiškyje, Tauragnuose, Užpaliuose veikė ligoninės.
13. 1990 m. pradėta statyti nauja penkiaaukštė poliklinika.
14. Pirmoji vaistinė Utenoje įsteigta 1847 m.
15. 1922 m. Tauragnuose vaistinę įsteigė Pranas Šimkūnas. Joje dirbo ir Eugenija Šimkūnaitė.

Eksponatai iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų

Parengė B. Juknevičienė

Vieno eksponato istorija. Šv. Jurgis

• Spausdinti
• El. paštas

Balandžio 23 d. minime šv. Jurgio vardadienį ir švenčiame Jurgines, lietuvišką pavasario žalumos šventę. Lietuvoje šv. Jurgis – antrasis globėjas po šv. Kazimiero, laikomas dar ir valstybės bei riterių globėju. Lietuvių mene vaizduojamas jojantis ant žirgo ir rankoje laikantis ietį, kuria duria į po kojomis besirangantį slibiną – blogio ženklą. Utenos kraštotyros muziejuje saugomi du paveikslai su šv. Jurgiu. Vieną nupiešė tremtinė Elena Vilkickienė (Varaneckaitė), kitą – tremtinys Viktoras Čėpva ir padovanojo E. Vilkickienei. Matyt, neatsitiktinai tremtinių pirštuose paveiksluose pavaizduotas šv. Jurgis, ir tikrai suprantame, kas darbų autoriams buvo tas blogis, su kuriuo kovoja šventasis. Tarpukario Lietuvoje berniukai dažnai buvo krikštijami Jurgio vardu, šventojo vardas suteikiamas gatvėms. Vilniaus miesto centre 19 a. pab.–1930 m. buvo šv. Jurgio gatvė, 1866–1920 m. ir Gedimino prospektas vadinosi šiuo vardu. 2018 m. buvusiai šv. Jurgio gatvei pavadinimas sugrąžintas. Ar Utenoje buvo šv. Jurgio gatvė – žinių nėra. 2018 m. Lietuvoje 60-iai berniukų tėvai suteikė Jurgio vardą. Utenos r. 1990–2018 m. Jurgio vardas nesuteiktas nė vienam naujagimiui.

Utenos rajone šv. Jurgio titulą turi Vyžuonų ir Tauragnų bažnyčias.

Eksponatai iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų.

Parengė B. Juknevičienė

.

1880 m. balandžio 20 d. gimė Jurgis Tilvytis-Žalvarnis – kunigas, poetas, švietėjas

• Spausdinti
• El. paštas

   J. Tilvytis gimė Gaidžių kaime, Tauragnų valsčiuje, Utenos apskrityje. Šeimoje augo 13 vaikų, Jurgis buvo vyriausias. Šeimoje nestigo savitarpio paramos, dievobaimingumo ir poezijos. Net keli Tilvyčių vaikai mėgo eiliuoti arba tapo poetais: vyriausias sūnus Petras, jauniausias –Teofilis, sesuo Jadvyga ir Jurgis. Tiesa, sesuo poezijos knygų neišleido, nugalėjo polinkis į vienuolystę. Petras, paveldėjęs tėvų ūkį Gaidžių kaime, mėgo kurti humoristines daineles apie kaimynus. Duonos Tilvyčiams taip pat užteko, o kunigas Jurgis pasirūpindavo, kad būtų ko ir ant duonos užsitepti. Brolis taip pat rūpinosi ir jaunesniųjų vaikų mokslais. J. Tilvytis mokėsi Mintaujos gimnazijoje, už atsisakymą skaityti maldą rusų kalba iš Mintaujos gimnazijos pašalintas, mokslus tęsė Rusijoje. 1903 m. baigė Kauno kunigų seminariją. Kunigu šventintas per jauniausiojo brolio Teofilio krikštynas, taigi šeimoje buvo dviguba šventė. J.Tilvytis ryžtingai propagavo blaivybės ir švietėjiškas idėjas, eiles pasirašinėjo Žalvarnio slapyvardžiu, o jas spausdino „Lietuvių laikraštyje“ (tai literatūros, mokslo ir politikos savaitraštis, ėjęs 1904–1906m. Sankt Peterburge, pirmasis legalus laikraštis lietuvių kalbaRusijoje, išėjęs po spaudos draudimo lotyniškais rašmenimis panaikinimo). Žalvarnio eiles atmintinai mokėsi ir jo parapijiečiai, ir šeimos nariai.
„Dora, mokslas ir tvirtybė / Yra mūsų ginklas /
Prieš juos svietiška suktybė / Tai tik voro tinklas“.
   J. Tilvytis vikaravo Krinčine (miestelis dab. Pasvalio r.), Tauragnuose. Nuo 1908 m. Paįstrio klebonas, aktyviai ėmęsis Paįstrio Marijos vardo bažnyčios statybos. Klebonavimo Paįstryje metais J. Tilvytis suorganizavo blaivybės draugijos skyrių, į kurį susibūrė apie 300 narių, įsteigė „Saulės“ mokyklą, įkūrė bibliotekėlę su skaitykla.
   Nuo 1916 m. Šėtos (dab. Kėdainių r.) bažnyčios rektorius. Šėtoje įsteigė pradžios mokyklą, progimnaziją, organizavo vietos savivaldą, pats buvo valsčiaus viršaitis, organizavo savanorius Lietuvos nepriklausomybei ginti. 1922 m. visą savo turtą paaukojo seserims kazimierietėms, pats įstojo į vienuolių marijonų ordiną ir išvyko į Marijampolę. Nuo 1927 m. Panevėžio Švč. Trejybės (Marijonų) bažnyčios rektorius. Čia jis tapo misionieriumi, steigė elgetoms prieglaudas. Išleido poezijos rinkinius „Dienelei brėkštant“ (1909), „Daujėnai“ (1910), „Paįstriečiai“ (1910), „Palaimintas triūsas“ (1912), „Rūtų saujelė“ (1912), libretą „Per skausmus į laimę“ (1912). Parašė pavasarininkų ir blaivininkų himnus. Didžiausias darbas – „Giesmynas“, į 500 puslapių sudėtos 322 giesmės, iš jų 94 – sukurtos paties kunigo.|
   Mirė staiga, 1931 m. gruodžio 24 d., sakydamas pamokslą per mirusio vienuolio laidotuves Panevėžio katedros kapinėse. Palaidotas Marijampolėje. J. Tilvyčio-Žalvarnio, jo tėvų, gimtųjų namų bei Tilvyčio gatvės Panevėžyje nuotraukos iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų. Naudota literatūra: Daiva Vilkelytė, „Žmogus, spėjęs tik į vieną traukinį“, žurnalas „Legendos“, 2021 m. Nr. 2.

Parengė B. Juknevičienė

2021 m. balandžio 2–30 d. Utenos kraštotyros muziejuje Utenos rajono tautodailininkų darbų paroda

• Spausdinti
• El. paštas