Naujienos

   Kai už lango – gruodis, gruodas ir šerkšnas, tarsi savaime norisi spalvų ir jaukumo, subtilaus potėpio ir trapaus stiklo skambesio. Neapsigaukite. Stiklas gali būti ne tik trapus, bet ir stiprus, atkaklus ir skaudžiai aktualus, o tapyboje saikingai ir jautriai subalansuota spalvų gama gebės sukurti gerą draugiją iškalbingai baltai.
Tapybos ir stiklo galiomis ir išraiškomis galima įsitikinti Eugenijus Nalevaikos ir Artūro Rimkevičiaus parodoje „Skaidriai“, metų sandūroje eksponuojamoje Utenos kraštotyros muziejuje.
  Vienmečiai būsimi menininkai susitiko dar dailės mokyklos pamokose, vėliau – studijų metais Kaune, tuometiniame Kauno dailės institute, gilinantis į stiklo meno ir interjero dizaino subtilybes. Artūras – įvairiaplanis stiklo menininkas, kuriantis ir restauruojantis vitražus, modeliuojantis dekoratyvias ir išraiškingas interjero detales, pristatanti didelius ir mažus objektus ir stiklo plastikos kūrinius. Eugenijus – dailininkas, ilgus metus paskyręs akvarelės praktikai ir aktyviam šios tapybos srities populiarinimui ne tik savo kūryboje, bet ir personalinių, grupinių parodų organizavimui, projektų, skirtų akvarelės propagavimui, inicijavimui ir įgyvendinimui.
   Kas dar bendra? Abu dailininkai užimti ne tik kūrybinėmis veiklomis, tačiau ir administraciniais bei pedagoginiais darbais. Eugenijus – buvęs Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) ir ilgametis LDS Kauno skyriaus pirmininkas, paskutinius šešerius metus – dar ir Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto lektorius, dizaino studentams atskleidžiantis akvarelės subtilybes. Savo laiku administracinis darbas „suvalgydavo“ kone visą laiką, kūrybos impulsams nepalikdamas nei energijos, nei laisvų valandų. Nepaisydamas to, E. Nalevaika visuomet skyrė daug dėmesio kūrybai, rūpindamasis ne tik savo, bet ir kolegų darbų pristatymu bei parodinių erdvių kūrimu bei sąlygų kūrybos eksponavimui gerinimu. Jam būnant LDS Kauno skyriaus pirmininku buvo inicijuotas ir įgyvendintas galerijos „Meno parkas“ steigimo procesas, grįžęs iš Vilniaus į Kauną 2013-aisiais ėmėsi iniciatyvos Kaune kurti dar vieną galeriją – „Meno forma“, kur vyko puikios ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos, Ispanijos, Lenkijos ir kitų šalių menininkų parodos bei tarptautiniai projektai. Kuruoti, koordinuoti projektai, sumanyta ir beveik du dešimtmečius įgyvendinama tarptautinė akvarelės bienalė „Baltijos tiltai“ – tai taip pat E. Nalevaikos veiklos kryptys.
    Artūras taip pat – ne tik kūrėjas, pedagogas, lektorius, edukatorius, bet ir studijos „Daina ir Artūras“ savininkas, kartu su žmona Daina Rimkevičiene (tai pat – stiklo menininke) – nepailstantys dailės pedagogų parodos „Kvadratas“ iniciatoriai ir atsakingi organizatoriai.
  Akvarelė ir stiklas – nuo seno bičiuliaujasi parodų salėse. Galbūt tam turi įtakos tradicinis akvarelės kūrinių eksponavimas – būtinai su stiklu. Galbūt – susiklosčiusi požiūrio į akvarelę tendencija, kuomet subtilus popieriaus, pigmento, vandens ir meistro rankos vedamo teptuko sąveikos rezultatas vis dėlto retai rasdavo vietą greta „rimtosios“ tapybos aliejiniais dažais. Tuomet akvarelei draugiją palaikydavo stiklo meno kūriniai.
   Taip skirtingos dailės sritys tarsi papildydavo viena kitą, ne kontrastuodamos, o sukurdamos bendrumo ir dermės pojūtį. Nors, žvelgdami atidžiau, pastebėtume, kad akvarelė ir stiklas turi daug kitų bendrų savybių – skaidrumą, peršviečiamumą, subtilius pigmentų naudojimo aspektus ir sluoksnius. Taip pat – būtinybę būti akvarelės ir stiklo kūrinių autoriams būti aukščiausios prabos meistrais. Nes šios technikos praktiškai neleidžia klysti. Netikslumus sunku uždangstyti „meninio sprendimo“ lopais, nes stikle ir akvarelėje įgudusi akis klaidą ir matys kaip klaidą.
   Bėgant laikui keitėsi daugelio žarnų ir technikų sampratos, gludinosi ribos, nyko griežti reikalavimai ir mažėjo tradicinių kanonų paisančių autorių gretos.
Tarpdiscipliniškumas, novatoriški ieškojimai ir aktualių temų analizė būdinga ir šios parodos autoriams. E.Nalevaika bene vienas pirmųjų Lietuvoje eksponavo akvarelę, neapsaugotą stiklu, taip dar ryškiau atskleisdamas šios technikos savybes. Jo kūriniai jau senokai „išėjo“ už tradicinio akvarelės lapo formato ir buvo eksponuoti ne tik tradiciškai pakabinti prie sienos, bet ir horizontaliai, ekspozicijos žiūrovams sudarant galimybę ne tik stebėti, bet ir liesti bei savaip perkurti pristatomą kūrinį. Šioje parodoje pristatomiems akriliniais dažais ant drobės sukurtiems tapybos darbams taip pat būdingas tam tikras „akvareliškas“ potėpis. Kaip sako dailininkas E. Nalevaika, kalbėdamas apie naujausius savo kūrinius, atsisakyti akvarelei būdingų sluoksnių, peršviečiamumo ir liejimo nepavyksta ir kažin ar bepavyks.
  Artūro Rimkevičiaus stiklas – preciziškai skaidrus, jei kaip tik toks yra autoriaus sumanymas. Arba – subtiliai nuspalvintas, rodos, neįmanomais būdais sujungtas su kitomis medžiagomis (metalu, medžiu, silikonu) ir verčiantis dar ne kartą permąstyti savo išankstines nuostatas apie stiklo meno objektus mūsų aplinkoje. Stiklo magija išties unikali: stiklas gali būti matinis ir spindintis, peršviečiamas ir sodrus, kuriantis netikėtas asociacijas, ne tik sukeliantis lengvo ir trapaus (taigi – lengvai dūžtančio), bet ir patikimo bei tvirto aplinkos elemento įspūdį. Autorius nesiekia stebinti žiūrovų nei spalvomis, nei formomis, tačiau kartais netikėti deriniai, tiesa, dažnai sukurti minimaliomis priemonėmis, sukelia maksimaliai reikšmingą poveikį.
   Skaidrumas, peršviečiamumas turbūt daugeliui pirmiausia asocijuojasi su lengvumu, švara, šviesa. Tyras ir skaidrus kūrybinis dailininkų dialogas, pasitelkus menines tapybos ir stiklo plastikos priemones primena snaigių šokį pusnyse, varveklių skambesį, ledo formas ir spalvas. Tačiau tai – ne „šalčio pramonės“ darbai, o įspūdingas tapybos ir stiklo meno meistrų pokalbis parodų salėje. Belieka įsiklausyti ir išgirsti...

Jovita Nalevaikienė,
Menotyrininkė, Utenos kraštotyros muziejaus direktorė