Laisvės kovų muziejus


13315716 813700505397704 6449780426337297333 n 2Darbo laikas: antradieniais–penktadieniais 13–17 val.,
šeštadieniais 9–13 val. Paskutinė mėnesio darbo diena – švaros diena. Lankytojai neaptarnaujami.
Adresas: Stoties g. 39, Utena.
Kontaktai: (8 670) 79 217
El. p.: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Vadovė Regina Zapolskienė

Facebook paskyra facebook

Laisves logo
Laisvės kovų muziejaus ekspozicijos

 

Meno centras

 

Meno centras LeliūnuoseUT meno centrasDarbo laikas: pirmadieniais–ketvirtadieniais 8–17 val., penktadieniais 8–15.45 val. Pietų pertrauka 12–12.45 val. Paskutinė mėnesio darbo diena – švaros diena. Lankytojai neaptarnaujami.
Adresas: Topolių g. 5 Leliūnai, Utenos r.
Kontaktai: 8 656 76 233, el. p. Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. 

Facebook paskyra facebook

      Įgyvendinus 2007-2013 m. Latvijos - Lietuvos bendradarbiavimo per sieną projektus LLIII-165 „Kūrybinių industrijų plėtra Latvijos-Lietuvos per sieną regione" ir „V. Valiusio keramikos muziejaus ir Meno centro infrastruktūros plėtra" Nr. LEADER-12-UTENA-03-012, Leliūnuose, šalia atnaujinto Utenos kraštotyros muziejaus padalinio Vytauto Valiušio keramikos muziejaus įkurtas Meno centras. Meno centre sudarytos sąlygos Lietuvos, užsienio kultūros ir meno kūrėjams, suteikiant gyvenamąjį ir kūrybinį plotą užsiimti kūryba, susipažinti su vietos kultūriniu gyvenimu, bendradarbiauti su kitais kultūros ir meno kūrėjais bei vietos bendruomene.Čia rengiamos edukacinės programos moksleiviams ir suaugusiesiems, organizuojami kultūros ir švietimo renginiai įgyvendinami kultūrinio bendradarbiavimo projektai, rengamos nuolatinės bei laikinos ekspozicijos ir parodos.

 

orange logo

Tradicinių amatų centras „Svirnas“

2014 Svirnas

Darbo laikas:
pirmadieniais–ketvirtadieniais 8–17 val.,
penktadieniais 8–15.45 val.
Pietų pertrauka 12–12.45 val.
Paskutinė mėnesio darbo diena – švaros diena. Lankytojai neaptarnaujami.
Adresas: K. Ladygos g. 18A, LT-28239 Utena
Kontaktai: (8 685) 76 092,
el. p.
 Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. 

Vadovė Dalia Urbonienė

Facebook paskyrafacebook

 

svirno logotipas

Tradicinių amatų centro „Svirnas“ veikla

Lietuvos tautinis paveldas logo-Vienija Utenos krašto sertifikuotus tradicinių amatų meistrus;
-Unifies certified traditional craftsmen of Utena region;
-Tyrinėja, populiarina tautinį paveldą ir etninės kultūros tradicijas;
-Explores and promotes cultural heritage and traditions of ethnic culture;
-Vykdo kultūrinę, edukacinę veiklą;
-Pursues cultural and educational activities;
-Savišvietos ir pažinimo tikslais kviečia bendrauti ir bendradarbiauti;
-Motivates communication and collaboration.

Aukštaitijos kraštas turtingas taurios sielos žmonių, sugebančių ir norinčių kurti. Per 100 tokių gabių žmonių jungia 2000 metais įregistruotas Utenos rajono tautodailininkų klubas „Svirnas". 2012 metais pagal Lietuvos kaimo plėtros programos priemonės „Kaimo atnaujinimas ir plėtra" veiklą „Tradicinių amatų centrų kūrimas ir (arba) plėtra" finansavimo programą baigtame rekonstruoti pastate 2013 metų vasarą veiklą pradėjo Utenos tradicinių amatų centras „Svirnas". Pastarasis veikia viename iš Utenos dvaro komplekso (dabar – „Saulės" gimnazija) pastatų. Pasakojama, kad šioje vietoje anuomet gyveno dvare dirbantis mokytojas. Vėliau čia vyko „Saulės" gimnazijos dailės ir technologijų pamokos.
Tradicinių amatų centro „Svirnas" tikslas – išsaugoti Utenos krašto etninės kultūros paveldą, išlaikyti jo savitumą. Vienyti Utenos krašto sertifikuotus tradicinių amatų meistrus. Tyrinėti ir populiarinti tautinį paveldą, vykdyti kultūrinę, edukacinę veiklą.


Tautinio paveldo produktai – ne masinės gamybos sertifikuoti amatininkų dirbiniai, pagaminti rankomis iš tradicinių žaliavų arba naudojant senąsias ar jas atitinkančias naujas technologijas, išsaugant unikalias kokybines gaminių savybes ir sudėtį. Šiuo metu Lietuvoje sertifikuota ir tautinio paveldo produktais pripažinta daugiau kaip 1 600 gaminių, kuriuos gamina per 500 tradicinių amatininkų. http://www.marketing-europe.eu/
Vien Utenos krašte yra 12 sertifikuotų amatininkų. Iš kartos į kartą perduodamos patirties ir specialių įgūdžių puoselėtojai, dažniausiai brandaus amžiaus žmonės, savo amato paslaptis patiki tik patiems artimiausiems arba, deja, išeidami į amžinąjį poilsį pasiima kartu su savimi taip niekam ir neperteikę savo unikalių žinių.
Edukacinėse klasėse meistrai savo amato moko tiek mažus, tiek didelius. Čia mokoma karpinių, margučių marginimo, vytelių pynimo, mezgimo, vaistinės žolininkystės, audimo, medžio raižinių, škaplieriaus audimo. Visi šie ir daugelis kitų amatų neatsiejamai dera su šiandien aktualiomis ekologijos ir natūralizmo idėjomis, skleidžia kokybišką bei sveiką požiūrį į gyvenimą.
Miestelėnai bei miesto svečiai Utenos kraštotyros muziejaus padalinyje „Svirnas" gali konsultuotis įvairiais su amatais susijusiais klausimais: sužinoti kas yra škaplierius ir kaip jis audžiamas, kaip pasigaminti gilių kavą ar restauruoti seną krepšį, kokių priemonių reikia norint tradiciškai išmarginti kiaušinius, kokius raštus naudoti margaspalvei riešinei ar kaip suverpti vilną ir ją nudažyti augaliniais dažais, kaip pasigaminti medinį žaislą.
Užsukite ir Jūs visada būsite pavaišinti kvapnia „Svirno" arbata. Čia taip pat galėsite užsisakyti ir įsigyti meistrų vienetinių darbų.

Vytauto Valiušio keramikos muziejus

   Darbo laikas:  antradieniais–penktadieniais 10–18 val., šeštadieniais 10–17 val. 
Paskutinė mėnesio darbo diena – švaros diena. Lankytojai neaptarnaujami.
Adresas: Topolių g. 7 Leliūnai, Utenos r.
Kontaktai: (8 389) 72 947, 8 686 22 807, 8 615 49 525 
GPS: 55.475528, 25.392788
Muziejininkas Vytautas Valiušis    

Topoliu g 7

      Visa širdimi mylėdamas molį, Vytautas Valiušis kiekvienam iš jo pagamintam daiktui jaučia artumą ir norą prie jo prisiliesti, pajusti kiekvienus jo gyvavimo metus, dėl to ir pradėjo rinkti keramikos dirbinius. Senesnius ir įdomesnius molinius daiktus ar bent jau jų fragmentus vežėsi iš sąvartyno, ieškojo jų visur – kiemuose, pas senas močiutes, sodybose. Domėjosi ir skaitė literatūrą apie senovinius puodus visoje Lietuvoje. V. Valiušio noras viskuo dalytis su kitais įkvėpė ir paskatino kaupti senąją keramiką ir steigti muziejų, kad visi galėtų žavėtis išlikusiais turtais, sekti savo tautos tradicijomis, didžiuotis, kad yra puoselėtojai. 2001 metais V. Valiušis įkūrė vienintelį Lietuvoje tokios apimties keramikos muziejų ir savo lėšomis parengė unikalią ekspoziciją. Surinktą daugiau kaip 3000 eksponatų kolekciją neatlygintinai padovanojo Utenos kraštotyros muziejui, taip gimė Utenos kraštotyros muziejaus padalinys Vytauto Valiušio keramikos muziejus, Topolių g. 7, Leliūnai, Utenos r.
     Muziejuje eksponuojama daugybė tradicinės taikomosios keramikos dirbinių: puodų, puodynių, puodelių, ąsočių, palivonų, lekų, lauknešėlių, terlių, aguontrynių, didelių dubenų ir dubenėlių, vazų, žvakidžių, indų grietinei atskirti ir kitų įvairiausių formų bei įvairiausios paskirties molinių dirbinių, nužiestų kitados ir šiandien. Jie surinkti iš skirtingų Lietuvos vietovių, atspindi ir amato raidą, ir meistrų talentus. Lieknas, ištįsęs – aukštaitiškas ąsotis, žemaitiškas – pilvotesnis, suvalkietiškas – su rumbu prie dugnelio. Galima numanyti kai kuriuos puodus skaičiuojant ir antrą šimtą metų. Yra muziejuje ir dekoratyvinės keramikos dirbinių: molinių švilpynių – labai vaikų laukiamo „kermošavo“; taip pat skulptūrėlių, gamintų pokario metais Dailės kombinate. Kita dalis ekspozicijos – autoriniai keramikos darbai. Joje ir V. Valiušio žiesti keli šimtai puodų, vazų, vazelių, žvakidžių atrodo įspūdingai ir natūraliai įsirašo į istoriją kaip gyvybinga tradicijos tąsa. Ekspoziciją pagyvina paveikslai ir medžio drožiniai puodžiaus darbų tema. Čia galima išvysti net patį Dievą, lipdantį puodą. Šie kūriniai dovanoti tautodailininkų. Labai savitas, ne tradiciškai muziejinis yra pačių keramikos dirbinių išeksponavimas. Prie keramikos dirbinių tinka ir kitos rūšies etnografiniai eksponatai. O ypač dėmesį patraukia piestų rinkinys – jų formos archajiškos ir monumentalios.
      Reikia pamatyti – išties įspūdinga kolekcija! Apie puodžiaus amatą, keramikos ekspoziciją muziejaus lankytojams Lietuvos puodžių karalius V. Valiušis gali kalbėti valandų valandas: ir poetiškai, ir įkvėptai, ir su jumoru. Muziejuje vykdoma aktyvi kultūrinė, edukacinė, leidybinė, pažintinė veikla, įgyvendinami projektai. 2007–2013 m. Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projekto „Kūrybinio turizmo plėtra kuriant keramikos meno centrus Utenoje ir Daugpilyje“ lėšomis renovuotas muziejus, atnaujinta muziejaus ekspozicija, įrengta parodų ir konferencijų salė, mokomosios klasės su visa reikiama įranga.
     Vytauto Valiušio nuostata tvirta – „Kaimo muziejus turi būti geresnis už miesto, dėl to, kad žmonės čia atvažiuotų. Niekas čia nevažiuos, jei muziejus bus toks pats kaip ir visi kiti...“ Todėl edukacinėje klasėje skamba muzika, atokvėpio valandėlę geriama arbata. Šis kultūros židinys yra vienas iš populiariausių keramikos mėgėjų traukos centrų.

Utenos kraštotyros muziejaus padalinio Vytauto Valiušio keramikos muziejaus ekspozicija:

1. Kas yra keramika?
Ekspozicija apie keramikos specifiką, medžiagas, įrankius, degimo krosnis. Taip pat trumpai apžvelgiama keramikos istorija.

2. Ne tik puodynės...
Eksponuojami indai stalo serviravimui, namų puošimui, švilpynės.
Kaip atskira dalis išskiriamos švilpynės.

3. Kam naudojami indai?
Indai sugrupuoti pagal paskirtį, atskleidžiant jų formos, funkcijos ir estetikos dermę. Atkreipiamas dėmesys į regioninius Lietuvos keramikos skirtumus.

4. „Kermošius“.

5. Tradicinė Vytauto Valiušio keramika.


6. Modernioji Vytauto Valiušio keramika.

Tauragnų krašto muziejus

Darbo laikas: antradieniais–šeštadieniais nuo 11–15 val. Paskutinė mėnesio darbo diena – švaros diena. Lankytojai neaptarnaujami.
Adresas: A. Musteikio g. 29, Tauragnai, Utenos r.
Kontaktai: (8 389) 75 037
Muziejininkė Gražina Grašienė

 tauragnai3.jpg

1959 metų rudenį Tauragnuose buvo pastatyti kultūros namai. Prie to daug prisidėjo kraštietis poetas Teofilis Tilvytis. Vietos naujajame pastate buvo užtektinai, tad 1960 metų kovo 27 dieną buvo atidaryta dailės galerija. Deja, netrukus paaiškėjo, kad parodas saugoti, prižiūrėti ir keisti nėra taip paprasta. Plačiai išreklamuotą galeriją teko uždaryti.
1969 metais mirė Teofilis Tilvytis. Utenos rajono valdžia sumanė įamžinti jo atminimą. 1971 metų kovo 27 dieną Tauragnų kultūros namuose buvo atidarytas Utenos kraštotyros muziejaus filialas - Teofilio Tilvyčio memorialinis muziejus. Jam buvo skirtas antrame aukšte esantis vestibiulis ir pora kambarių bei kambarėlis ekspozicijos prižiūrėtojui. Ekspoziciją suprojektavo architektas Julius Masalskis.
Vestibiulyje įrengti spalvoti diapozityvai su T. Tilvyčio gimtinės ir Tauragnų apylinkių vaizdais buvo tarsi įžanga į ekspoziciją. Dauguma eksponatų buvo gauta iš poeto našlės Stasės Tilvytienės bei jo sūnų Ryčio ir Valentino. Kuriamam muziejui jie perleido poeto rašomąjį stalą, lovą, spintą, fotelį, rašomąją mašinėlę, smuiką, daugybę suvenyrų, dovanų, rankraščių, knygų ir kitų eksponatų. Ekspoziciją daugelį metų prižiūrėjo aktyvi saviveiklininkė ir tautodailininkė Genovaitė Babrauskienė. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, muziejaus ekspozicija ir pati poeto kūryba, šlovinusi sovietinę santvarką, pradėjo atrodyti kaip okupacinio laikotarpio reliktas. Pasitarus su vietiniais gyventojais, buvo nutarta T. Tilvyčio muziejų pertvarkyti į Tauragnų krašto muziejų. Trūkstant lėšų, buvo įrengta laikina ekspozicija, kuri buvo iki 2000 metų rudens.
Gavus šiek tiek lėšų, su architekto Vytauto Zarankos pagalba 2001 metų sausio mėnesį buvo įrengta nauja eTauragnų krašto muziejaus ekspozicijakspozicija. Siekiant pritraukti daugiau lankytojų ir pagyvinti muziejaus veiklą, viena ekspozicijos salė buvo paskirta keičiamoms parodoms, o kita - svarbiausiems šio krašto įvykiams ir įžymiausiems žmonėms. Palikti T.Tilvyčio baldai ir šiaip kai kurie daiktai, kurie padeda geriau pažinti to meto gyvenimą.Naujoji ekspozicija prasideda etnografine Jono Šinkūno sodyba (Varniškių k.) ir 1909 metais nufotografuotu Šeduikių kaimo artoju Antanu Puodžiuku su jaučių jungu. Gretimame stende matome žymiausią rytų Lietuvos knygnešį Matą Balčiūną - Medinį (g. 1855 metais) iš Taurapilio kaimo.
Kad Tauragnai senas ir garbingas miestelis, rodo 1261 metų karaliaus Mindaugo raštas, kuriuo sėlių žemę (joje buvo ir Tauragnai) dovanojo Livonijos ordinui. Hermano iš Vartbergės kronika dar mini Livonijos ordino žygius į Tauragnų apylinkes 1373 ir 1375 metais. 1387 metais Tauragnuose (greičiausiai Taurapilyje) buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, o šių apylinkių žemės su žmonėmis priskirtos Vilniaus vyskupui.
Tauragnų lobisTauragnuose Vygando Puodžiuko surastas lobis rodo, kad ir XVII amžiuje gyvenimas buvo neramus. Monetos ir du žagrės noragėliai buvo paslėpti 1655 m. į Lietuvą įsiveržus rusams.
XVIII a. pradžios inventoriai rodo, kad tuo metu, nei Sirvydžiuose, nei Stapšėnuose, nei kituose Tauragnų apylinkių kaimuose rusų dar nebuvo. XVIII a. pabaigoje Sirvydžiuose jau atsiradusios kelios rusų šeimos, o Stapšėnuose dar nėra.
Garsių žmonių būta XX a. pradžioje Tauragnų apylinkėse. Lietuvišką sąmonę budino kunigas ir poetas Jurgis Tilvytis - Žalvarnis (1880 - 1931). Ypač jis rūpinosi švietimu, chorų organizavimu. Daug prie šios veiklos prisidėjo kunigas ir poetas Juozas Šnapštys - Margalis (1877 - 1921). Politinėje veikloje aktyviausiai reiškėsi Antanas Gineitis (1860 - 1936). Jis dalyvavo 1905 metų Vilniaus konferencijoje, kai buvo reikalaujama Lietuvai autonomijos. Dalyvavo A.Gineitis ir 1917 metų konferencijoje, kai buvo pareikalauta nepriklausomybės.
Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, miestelis tvarkėsi, plėtėsi švietimo tinklas. Stiprėjo pavasarininkų, šaulių, jaunųjų ūkininkų ir kitų organizacijų veikla.
Nepriklausomybės metais brendo labai savita gaidiškio Pulgio Andriušio (1907 - 1970) kūryba, sunkte persunkta begaline meile savo tėvynei. Net atsidūręs kengūrų žemėje, Pulgis Andriušis kvėpavo tėviškės oru, sirgte sirgo tėvynės ilgesiu.Tauragnų krašto muziejaus ekspozicijaDaug žymių žmonių išaugino Tauragnų žemė. Kas Lietuvoje nežino žiniuonės ir žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės (1920 - 1996), dailininkų Leono ir Lino Katinų, keramikės Eleonoros Aukštaitės - Marčiulionienės (JAV), rašytojos Emos Mikulėnaitės, medicinos mokslų daktaro, profesoriaus Antano Svikliaus, kalbininkų Bonifaco Stundžios, Kazio Gaivenio (1934 - 2006), aktoriaus Algirdo Grašio („Bračo“), selekcininko Antano Ryliškio ir daugelio kitų, kurie dirba ne tik šiam kraštui bet ir visai Lietuvai. Daugiausia vietos ekspozicijai teko Teofiliui Tilvyčiui.
Muziejaus ekspozicija primena ir baisiuosius 1940 metus. Kai artėjo sovietų invazija, tik krašto apsaugos ministras, iš Stučių kaimo kilęs Kazys Musteikis (1894 - 1977) ir švietimo ministras K.Jokantas parėmė prezidento A. Smetonos siūlymą pasipriešinti okupantui ginklu. Deja, dauguma ministrų tam nepritarė ir Lietuva be pasipriešinimo buvo aneksuota.
1941 metais, dar neprasidėjus sovietų ir vokiečių karui, dešimtys tauragiškių pateko į lagerius arba buvo ištremti į Sibirą. Tokia dalia ištiko pedagogo Prano Gineičio, pašto tarnautojo Vlado Vaitulevičiaus, Laurinavičių šeimas. Į lagerius pateko mokytojas Jonas Mikšys, Juozas Stundžia ir daugybė kitų. Net bėgdami nuo artėjančių vokiečių, raudonarmiečiai Tauragnų apylinkėse išžudė daugiau kaip dvidešimt niekuo nekaltų gyventojų.
1944 metų liepos 10 dieną, po kruvinų mūšių Duobulės, Lukošiūnų, Sirvydžių apylinkėse, labai nukentėję, apdegę Tauragnai vėl pateko į sovietų valdžią. Ilgai ir atkakliai šių apylinkių vyrai gynė savo teisę į laisvę. Pateiktas Tauragnų apylinkėse žuvusių partizanų sąrašas kalba apie laisvės kainą.
Ginkluotas tautos pasipriešinimas, užtrukęs daugiau kaip dešimt metų buvo palaužtas, bet viltis atgauti laisvę liko gyva. Ji įsiplieskė kaip Lietuvos atgimimo Sąjūdis ir vėl sugrąžino prieš penkiasdešimt metų prarastą laisvę. Ir ši kova pareikalavo aukų: gindamas Lietuvos sienas, 1991 07 31 žuvo tauragniškis Antanas Musteikis. Jis po mirties apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.

A. ir M. Miškinių literatūrinė-etnografinė sodyba


Darbo laikas: antradieniais–šeštadienis 8–16 val. Paskutinė mėnesio darbo diena – švaros diena.
Lankytojai neaptarnaujami.
Adresas: Žaliaduonių g. 8, Juknėnų kaimas Utenos r.
Kontaktai: 8 611 42 148
Muziejininkė Rimanta Gaidienė

1A. ir M. Miškinių literatūrinės-etnografinės sodybos namas 914 metais gatvinį Juknėnų kaimą skirstant į vienkiemius, Miškinių šeimai buvo atmatuota 24 hektarai žemės toliau nuo kaimo. Čia buvo perkeltas ir gimtasis namas, tačiau kūrimasis užtruko ir sodyba baigta statyti apie 1929 m.
2000 m. bendru brolių Miškinių vaikų (Antano dukters J.Garjonienės, Vinco dukters J.Maksimavičienės ir sūnaus V.Miškinio) sprendimu sodyba buvo padovanota Utenos rajono savivaldybei. Nuo 2005 metų sodyba yra Utenos kraštotyros muziejaus filialas.
Gyvenamajame name eksponuojamos Miškinių šeimos nuotraukos, knygosA. ir M. Miškinių literatūrinės-etnografinės sodybos interjeras , buities daiktai, baldai. Klėtyje, restauruotoje, 2004 metais, viename gale įrengta memorialinė Antano ir Motiejaus Miškinių ekspozicija. Yra jų nuotraukų, dokumentų kopijų, daiktų. Kitame gale 2006 m. birželio 27 atidaryta edukacinė klasė. Parengtos edukacinės programos: „Žmogiškumo pamokos A.Miškinio „Žaliaduonių gegužėje“, „A.Miškinio tremties poezija“, „A.Miškinis - vienas ryškiausių lietuvių poetų neoromantikų“, „M.Miškinis - universalaus talento žmogus: pedagogas, vadovėlių autorius, vertėjas“.
Restauruotame tvarte yra kambarėlis, kuriame M.Miškinis Pirmojo pasaulinio karo metais mokė aplinkinių kaimų jaunimą. Tvarte vyksta koncertai, poezijos vakarai, knygų pristatymai.
Sodybos kiemą puošia trys stogastulpiai. Pirmąjį 1976 metais M.Miškiniui pastatė Raseinių gimnazijos mokiniai. Antrasis, pastatytas 1986 m., skirtas A.Miškiniui. Jo autorius - tautodailininkas Stasys Karanauskas. Trečiasis stogastulpis pastatytas kaip padėkos ženklas visai Miškinių šeimai už padovanotą sodybą. Jo autorius tautodailininkas Pranas Kaziūnas.
A. ir M. Miškinių literatūrinėje - etnografinėje sodyboje gausu renginių. Čia organizuojama A.Miškinio literatūrinės premijos įteikimo šventė, Žiemos skaitymai, Poezijos pavasarėliai, rodomi spektakliai, pristatomos naujai išleistos knygos. Sodybos erdves savo renginiams renkasi Utenos Antano ir Motiejaus Miškinių viešoji biblioteka, Juknėnų bendruomenė, Utenos neįgaliųjų draugija, Utenos ir kaimyninių rajonų mokyklos bei pedagogai.